Edvardas Žičkus apie tai, kas veda į priekį, motyvuoja ir įkvepia

Kaip manote, ką, prieš išeidami į platųjį pasaulį ieškoti savo kelio, turėtų žinoti jauni žmonės?

Pirmiausia, jie turi suprasti, kad kelias tikrai ne visada bus tiesus ir vedantis ten, kur norisi. Nuėjus devynis žingsnius, privaloma žengti ir dešimtą, net jei tai būtų nepakeliamai sunku, nes galbūt visą tą lauką kažkas ėjo iš paskos ir tik laukė akimirkos, kai suklupsi ir užleisi jam vietą. Geriau pats būk tuo, kuris nuėjo visą kelią ir tik tada pasakė: „Po galais, kaip buvo sunku.“

Patikėkite, tai bus sunku, bet malonu širdžiai! Siekiant užsibrėžtų tikslų labai svarbu suvokti, kiek gali dėl jų paaukoti – laiko, savęs, asmeninio gyvenimo. Be aukos nieko nebus. Svarbus ir finalinis taškas, kurio link judi. Matyk jį, įvertink jį, pasverk, ar tikrai tai tavo kelias. Jei taip, tuomet niekam neleisk tavęs stabdyti!

Jaunam žmogui labai sunku suvokti, ką jis nori veikti, o kaip Jūs tapote žurnalistu? Kas Jums padėjo atrasti savo pašaukimą?

Nuo 14-kos žinojau, kad būsiu žurnalistu ir to tikslingai siekiau. Mokiausi kalbų, istorijos, stengiausi būti komunikabiliu. Tai padėjo. Viskas prasidėjo nuo Šiaulių moksleivių rūmų būrelio magišku pavadinimu „Video studijos“. Ten mokiausi laikyti kamerą, suvesti balansą, nustatyti fokusą, vaizdu papasakoti istoriją, klausyti ir tik po to klausti, mokiausi TV meno pagrindų.

Šešiolikos savo rankose jau laikiau respublikinį trumpametražinių filmų festivalio apdovanojimą už geriausią dokumentinę juostą. Tais pačiais metais, pajutęs pasitikėjimą savo jėgomis (iš šiandieninės pozicijos galima sakyti, kad kiek perdėtą), pravėriau Šiaulių televizijos duris. Dar po metų rengiau reportažus Lietuvos televizijai: „Panoramai“, „Labam rytui“, laidai „Krepšinio pasaulyje“. Buvau užsibrėžęs tikslą kasmet laipteliu pakilti aukščiau, taip ir dariau, kol galiausiai 2001-aisiais pradėjau karjerą LNK televizijoje.

Ką darytumėte kitaip, jei šiandien vėl galėtumėte grįžti atgal į mokyklą?

Mažiau reaguočiau į aplinkinius, kurie stengiasi nugesinti tavo užsispyrimą, nutupdyti ant žemės ar pašiepti tavo siekius. Atsigrežęs atgal matau, kad kai kurie jų niekur taip ir nenuėjo, o pasisekė tik labai veržliems, kūrybingiems ar užsispyrusiems.

Ką turi šiandieniniai abiturientai, ko neturėjo Jūsų karta?

Drąsos, motyvacijos ir labai daug teisingų pavyzdžių aplinkui. Dar plačių galimybių, kurių nebuvo man „kabinantis“ į gyvenimą.

Kaip manote, ar šiandien vis dar svarbios pažintys? Kodėl?

Pažintys visada buvo ir yra svarbios, bet aš kalbu ne apie „blatą“, kuris anksčiau padėdavo praverti vienas ar kitas duris, o apie galimybę tobulėti dėka greta esančių žmonių. Kiekvieno mūsų istorija ir patirtis – unikali, todėl tik dalindamiesi mes tampame turtingesni. Visada būtina turėti savo aplinką, ratą žmonių, kurių apsuptyje jaučiamės saugūs, galime būti savimi ir nebijome svajoti. Tokių žmonių negali būti daug, todėl svarbu juos išsigryninti ir tai reikia padaryti laiku.

Moksleiviai ir studentai rašo jums laiškus su prašymais, kad priimtumėte atlikti praktiką. Esate turėjęs ne vieną praktikantą. Kaip manote, kokias didžiausias klaidas savo būsimoje karjeroje šiandien daro jauni žmonės?

Esminė klaida – noras gauti viską iškart, čia ir dabar. Taip pat nežinojimas, ką gali duoti bei kokią pridėtinę vertę gali sukurti potencialiam darbdaviui, kokių tobulėjimo galimybių iš jo nori gauti. Deja, šiandien dažnai viskas prasideda nuo pageidavimų sąrašo: atlyginimo, darbo krūvio ir kitų dalykų, o ne nuo noro įgyti patirties, užmegzti kontaktų. Būtent tai darbdaviui ir atskleidžia idėjų stoką bei požiūrį į prašomą darbą.

Patarkite, kaip jaunam žmogui „prisibelsti“ prie svajonių darbdavių?

Tik per originalumą ir atkaklumą! Juk net ir tas pats motyvacinis laiškas gali būti tiesiog užpildyta internete rasta forma, arba kvapą gniaužiantis rašinys, kad ir mini gyvenimo apybraiža. Nebijokite atskleisti bei parodyti savęs ir svarbiausia – venkite klišių. Darbdaviai dažnai nori ne aklo vykdytojo, o kūrėjo.

Trys svarbiausi dalykai, kurie padėjo Jums siekti savo tikslų?

Tikėjimas, atsidavimas ir matymas keliais žingsniais į priekį.

Prodiusuojate keletą televizijos laidų, keliaujate po pasaulį ir darote labai įdomius reportažus, vedate bei organizuojate renginius, neseniai parašėte knygą. Kaip jums pavyksta taip viską suplanuoti?

Jeigu išties būčiau geras savo laiko planuotojas, jau seniai būčiau nuveikęs kur kas daugiau (šypsosi). Deja, laiko planavimo meno ir jau sudaryto plano laikymosi vis dar mokausi. Tačiau puikiai suprantu, kad norint kažko pasiekti, planuoti būtina, nes kitaip tas laikas tiesiog praskries be rezultatų.

Pasidalinkite patirtimi, kaip Jūs planuojate savo laiką ir kas Jums padeda nenukrypti nuo plano?

Darau tai per sukąstus dantis. Viską iki šiol rašausi į darbo knygą, veduosi priminimus į telefoną ir dar vieną dienos planą atsispausdinęs pasidedu automobilyje, kad visada galėčiau pasitikrinti ar ko nors nepamiršau.

Ar kūrybiškumas Jums gelbsti paprastose gyvenimiškose situacijose?

Tikrai taip! Kūryba gelbsti visur ir visada. Būtent kūryba padeda mums ištrūkti iš niūrios pilkumos.