Edvardas Žičkus: „Tikiuosi, kad mama manimi didžiuojasi...“

„Neseniai buvau Stambule, vakar grįžau iš Londono, o po dviejų savaičių skrisiu į Zanzibarą“, – išgirsi paskambinęs Edvardui.

Visa šalis jį pažįsta kaip vaikiną, televizijos ekrane nuolat pasakojantį apie pasaulio įdomybes ir žmonių likimus. Kadaise per lemtingą atsitiktinumą įsitraukęs į gyvenimo būdo žurnalistiką, dabar jis – vienas iš kelių korifėjų, be kurių šią sritį sunku įsivaizduoti.

Paklaustas, ar nesijaučia įsibrovęs į gana moterišką pasaulį, juokiasi: „Argi jis moteriškas? Kai žvilgtelime į rinkos tyrimus, paaiškėja, kad gyvenimo būdo laidas žiūri toli gražu ne vien moterys. O dar labiau nustembu, kai prie manęs prieina koks nors solidus, turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše įsitvirtinęs verslininkas ir ima klausinėti, kuo man baigėsi nuotykis Vietname ar kaip sekėsi Tailande. Pasirodo, žiūri...“

Kas tave atvedė į televizijos pasaulį? Noras patirti nuotykių? Šlovės skonis?

Smalsumas. Septintoje klasėje per pertrauką ėjau į valgyklą, ir akis užkliuvo už skelbimo su nupiešta vaizdo kamera – tai buvo Šiaulių moksleivių namų kvietimas į videostudiją. Iki tol aštuonerius metus lankiau sportinius šokius, baseiną, karatė – buvau aktyvus vaikas, bet žodis „video“ mane tarsi užbūrė. Nuskuodžiau ten su septynių klasiokų palaikymo komanda, visus įtikinęs, kad čia bus labai cool.

Pirmą dieną studijos vadovė liepė: „Kiekvienas imkite kamerą, išeikite į gatvę ir nufilmuokite minutę to, ką įdomaus man norėtumėte parodyti.“ Drebančiomis rankomis išėjome į gatvę – ką čia filmuoti? Autobusą, praeivius?.. Pirminė magija greitai išgaravo: mano draugai grįžo į futbolo stadioną, o aš likau, nes labai patiko. Būdamas penkiolikos sukūriau filmą: tai buvo septynių minučių juosta apie išėjusių iš vaikų namų likimus.

Neblogų minčių kyla penkiolikmečiui...

Dabar pats nesuvokiu: kaip man atėjo į galvą prašytis į vaikų namus, apklausinėti auklėtojas, raustis archyvuose? Nufilmavau net italų šeimą, įsivaikinusią lietuvaitį. Filmas vadinosi „Ateiki, mama“, respublikiniame trumpametražių filmų festivalyje jis apdovanotas už geriausią debiutą.

Pamenu, atvažiuoju į Vilniaus kino studiją, sėdi daug rimtų dėdžių, aš už visus mažesnis, kūdesnis, pristatau savo filmą virpančiu balsu... Po kelių valandų peržiūros skelbia nugalėtojus: „Žičkus.“ Ramiai stoviu kampe. Dar kartą sako: „Žičkus.“ „Eik, tave kviečia“, – stumia draugai. Praėjau pro visus dėdes, pasiėmiau metro aukščio medinę statulą, padėkojau visiems... Jaučiausi lyg gavęs „Oskarą“, tik medinį. Iki šiol jis stovi garbingiausioje mano namų vietoje.

Tai suteikė drąsos?

Tą pačią vasarą nukulniavau į Šiaulių regioninę televiziją: „Gal jums vasarai reikia nemokamo darbuotojo?“ Iš pradžių man leisdavo atnešti lapus nuo kopijavimo aparato, paskui paprašė palaikyti mikrofoną. O vieną dieną įvyko sensacija: į centrinį pėsčiųjų bulvarą išbėgo žirgas, jį gaudė du čigonai. Šiaulių žinioms tai – puikus reportažas, tik nėra kam filmuoti! „Griebk kamerą ir bėk“, – liepė žinių vadovė.

Nufilmavau, pakalbinau žirgo šeimininkus, pagaudžiau praeivių reakciją. Vasara baigėsi direktoriaus pasiūlymu: „O gal po pamokų ateik pas mus dirbti?“ Įsidarbinau žiniose, esu labai dėkingas visiems mane mokiusiems. Sykį paskambinau Vidui Mačiuliui, laidos „Krepšinio pasaulyje“ autoriui: „Gal jums reikia reportažų iš Šiaulių regiono?“ „Žinoma, reikia“, – išgirdau. Paskui pasisiūliau Laimai Janušonytei, LRT sporto naujienų redaktorei: „Gal jums?..“ Skirmantas Pabedinskas tuomet vadovavo „Panoramai“: „Gal jums reikia jauno ambicingo žmogaus rengti reportažų „Labam rytui“ ir „Panoramai“?“ Taip įkėliau koją į nacionalinę televiziją.

Argi tai buvo taip paprasta – vos pabeldi į duris ir jos atsidaro?

Buvau atkaklus. Beje, tai nebuvo aukso kasyklos: Lietuvos televizija, išgyvenusi sunkius laikus, man už reportažą mokėdavo gal 30 litų, pusė iš jų atitekdavo regioniniam kanalui. Kitų užtekdavo pavalgyti valgykloje ir nusipirkti talonui.

Pašnekovams išvysdavo mano labai jauną veidą, gal ir atsirasdavo koks pagarbos krislelis, bet kartu – ir nepasitikėjimo. Prisimenu vieną garbingą politiką, atsisakiusį duoti man interviu: „Tu per jaunas, kad būtum balsavęs už mane.“ Iki šiol jį sutinku.

Tikiuosi, taip ir nebalsavai už jį?

Ne (juokiasi). Niekada neidavau filmuoti nepasiruošęs, kiūtodavau skaityklose, susirašydavau reportažo planą ir nešiodavausi džinsų kišenėje. Tas įprotis išliko, kolegos net kvatojasi: „Šiais aifaunų ir aipadų laikais tu ranka popieriuje braižai scenarijų?..“ Bet man taip ramiau. Mokyklai mano popamokinis darbas netrukdė: su skaičiais nedraugavau, bet tų dalykų, kurių reikėjo stojant į žurnalistiką, egzaminus išlaikiau gerai.

Taigi tau teko kelti sparnus į Vilnių?

...ir palikti šiltą vietą Šiaulių televizijoje. Dabar atrodo – pamanykit, o tada tokią paniką kėlė... Šiauliuose visiems atrodė, kad man sekasi: nuo šešiolikos dirbau televizijoje, ekrane skaičiau žinias, rengiau reportažus LRT. Jaučiausi kietas. Ilgai negalėjau apsispręsti, ar verta kraustytis į Vilnių, o ir tėvai neturėjo pinigų manęs išleisti. Iš savo atlyginimo – dviejų–trijų šimtų litų – nieko neįstengiau susitaupyti, o Vilnius tolimas ir brangus...

Giminių ir draugų ten neturėjau. Kad visgi noriu išvažiuoti, pirmiausia pasakiau močiutei: ji iš tetos pasiskolino šiek tiek pinigų. Mama mane suprato. Sunkiausia buvo prisipažinti darbe: kaip čia taip, juk man visi Šiauliuose to darbo pavydi... „Jaučiu, ką tu nori pasakyti, ir manau, kad tavo sprendimas teisingas, – išsklaidė įtampą Žinių tarnybos vadovė. – Lengva tikrai nebus, bet nepadaryk klaidos – negrįžk.“

Lengva tikrai nebuvo?

Kai prisimenu pradžią Vilniuje, net nupurto... Močiutės paskolintų pinigų užteko išsinuomoti kambariui Krasnuchoje trims savaitėms. Lietuvos televizijoje keitėsi valdžia, manęs niekam nebereikėjo. Studijavau legendiniame neakivaizdininkų kurse: mano kurso draugai buvo Henrikas Vaitiekūnas, Rita Miliūtė, Linas Kunigėlis, Gediminas Jaunius...

Tačiau neturėjau darbo. Mano dienos biudžetą sudarė trys su puse lito: aštuoniasdešimt centų kainavo autobuso bilietas, taigi maistui – kas liko. Virdavausi bulvių, makaronų... Pasitaikydavo dienų, kai pinigų nebeužtekdavo ir jiems. Sykį universiteto valgykloje kurso draugė užsisakė kotletą: „Pasidalykime“, – pasiūlė.

Nesiskųsdavau, kad neturiu pinigų, bet aplinkiniai turbūt matė. Suvalgiau tą pusę kotleto: buvo nuostabu vėl paragauti mėsos. Taip atsirado pirmieji draugai.

Netrukus iš tos pačios kurso draugės sužinojau, kad ir Vilniuje yra regioninių televizijų: nuėjau į „11 kanalą“ ir tą pačią dieną gavau darbą. Jutau didžiulį energijos antplūdį! Atlyginimų dieną įvyko nesusipratimas: visi juos gavo, o aš – ne, nes... mane pamiršo įforminti.

„Kitą mėnesį gausi du“, – paguodė. „O ką dabar daryti?..“ – tvinksėjo mintis, bet kažkaip išsisukau. Ir pagaliau gavau pirmąjį atlyginimą – 1100 litų: gyvenime nebuvau matęs šitiek pinigų, net nežinojau, ką su jais veikti!.. Pirmiausia nubėgau į paštą ir dalį pervedžiau mamai, sumokėjau už butą, tada nuėjau į „Maximą“ ir nusipirkau rudeninius batus.

Ilgai dirbai „11 kanale“?

Neišbuvau nė pusmečio: vėlavo atlyginimai, aplink buvo atleidžiami žmonės. Susirašiau žymiausių televizijos prodiuserių pavardes ir visiems išsiunčiau laiškus. Atsakymų sulaukiau iš dviejų: Kristupo Krivicko ir Rūtos Mikelkevičiūtės.

Sunku ir išsirinkti!..

Ir viena, ir kita man buvo tolima, nes buvau žinių reporteris. Abu liepė sugalvoti temų, ir taip susiklostė, kad pirmiau pasiūliau Rūtai: tai buvo sudėtinga tema apie slaptą požeminę raketų bazę, anksčiau veikusią Lietuvoje, ir joje dirbusius žmones. Jų darbas buvo labai slaptas – kartais net šeimos nežinodavo, ką jie veikia. Telefonu tie žmonės nesileido į kalbas, taigi sėdau į traukinį ir nuvažiavau į Plungę: beldžiausi į duris, prašiau, įkalbinėjau, dar sykį įkalbinėjau... Pavėlavau į paskutinį traukinį namo, bet man pavyko – ta tema išėjo į eterį, ir tai buvo mano startas.

„Nuo... iki...“ praleidau septynerius metus. Pradėjau neturėdamas nė dvidešimties, pašnekovams neprisipažindavau, kiek man metų. O šį savaitgalį Londone jau labai nudžiugau, kai perkant vyno paprašė dokumento, – deja, paaiškėjo, kad prašė ne manęs (juokiasi). LNK praleisti metai buvo auksinis laikas: užaugau visomis prasmėmis, 2005-aisiais kolegos mane išrinko Metų žurnalistu. Su komanda dirbome kaip kumštis, mums nieko nebuvo neįmanoma.

Valinskai ir Žvaguliai kuria verslą Venesueloje? Gerai, lekiu filmuoti! Vyras musulmonas iš lietuvės pagrobė vaikus? Skrendu į Maroką, samdome vieną geriausių Europos detektyvų, kad padėtume juos atgauti. Kalbinau scenos žvaigždes – nuo „Depeche Mode“ iki „Pet Shop Boys“, o kur dar kaimyninės Rusijos elitas...

Pastarojo atstovai save turbūt laiko didžiausiomis žvaigždėmis?

Žinoma! Ilgai deriesi, susitari filmuoti, atskrendi, stovi už durų – o tavęs taip ir neįleidžia. Kodėl? „Ai, šiandien neturiu nuotaikos, grįžkite po savaitės, ką jums reiškia – juk gyvenate vos ne už kampo...“ Daugybę reikalavimų man turėjo Nikolajus Baskovas, Kristina Orbakaitė, Anželika Agurbaš. Filipą Kirkorovą teko kalbinti tris kartus, ir kiekvienas buvo vis mažiau malonus, nes jo aura vis augo.

Kai pastarąjį kartą filmavau Borisą Moisejevą festivalyje Baltarusijoje, jis pasiūlė: „Gal kalbėkimės lietuviškai, kad tos kiaulės aplink nesuprastų...“

Rusijos žvaigždės visada nori būti paryškintos, paspindintos: joms reikia visokių tuti muti, prieš kiekvieną klausimą privalu pasakyti komplimentą. Užsienio žvaigždės daug paprastesnės. Jei jos skiria tau penkias minutes, tai ir yra tavo laikas: jei nori čiulbėti tuti muti, tam veltui išeikvosi pusantros minutės, o jei nori istorijos – iškart ir klausk.

Aišku, prieš tai suderink viską, kas įmanoma. Sutartyje su „Playboy“ įkūrėju Hugh Hefneriu buvo griežtai apibrėžta, per kokį atstumą nuo jo sėdėsiu. Išdrįsau paklausti, kam to reikia, ir man paaiškino: „Jeigu sėdėsi per arti, bus labai akivaizdus jūsų amžiaus skirtumas, o Hugh nori atrodyti jaunas. Bet per toli sėdėti irgi negali, nes jis viena ausimi kurčias.“

Kartais amerikiečių nurodymai užsieniečiams žurnalistams būna apskritai kvaili: pavyzdžiui, smulkiai aprašo, kaip naudotis durų skambučiu, kam jis skirtas... „Ar jiems viskas gerai su galva?“ – pagalvoji.

Ar žymūs Lietuvos žmonės į tave ėmė žvelgti kitaip, kai tapai eterio veidu? Gerbti, siekti draugystės, atverti visas duris?

Tada į Lietuvos pramogų pasaulį dar nebuvo spėję ateiti holivudiški įpročiai ir kaprizai, ir labai daug kas norėjo, kad pagaliau jiems paskambintume. Būdavo smagu sulaukti asmeninių kvietimų į vakarėlius: „O, kaip malonu... Gal dar kur nors pakvies?“ (Juokiasi.) O dabar galvoji: „Ai, geriau jau nebekviestų...“ Per tiek metų taip ir nepamėgau lankytis vakarėliuose.

Kaip keitėsi tavo finansinės sąlygos? Pamėgai dizainerių drabužius, brangius restoranus, gražius automobilius?

Nebuvau labai brangiai mokamas. Be abejo, mūsų atlyginimai buvo geresni nei spaudos žurnalistų, bet kolegos kriminalinėse laidose uždirbdavo daugiau: parduoti kraują ir skausmą juk lengviau. Kaip daugelis jaunų žmonių, paėmiau paskolą ir nusipirkau automobilį, paėmiau kitą paskolą ir nusipirkau butą. Juk visą kelią nuo Šiaulių iki Vilniaus ėjau tam, kad pagaliau tvirtai atsistočiau ant kojų.

Pirmieji mano namai buvo nedidukai – vieno kambario butas Santariškėse, bet labai gerai ten jaučiausi. Dabartiniai gerokai didesni, bet irgi – šviesūs, skandinaviško stiliaus, nieko per daug, nieko nereikalingo. Išsigąstu, kai pradeda kauptis daiktai: „Kodėl jie čia stovi? O jų tikrai reikia?..“

Kaip išdrįsai palikti „Nuo... iki...“? Jautei, kad nori ko nors daugiau?

Tiesiog vieną rytą pajutau, kad noriu kažką daryti pats. Su kolegėmis atsisveikinome be pykčio: abu su Rūta esame gana šalto ir racionalaus proto, suvokiame rinkos dėsnius, be to, darome skirtingus darbus. Surašiau porą idėjų ir pasiūliau tuomečiam TV3 kanalo vadovui: jos greitai buvo palaimintos.

Kai pasklido žinia, kad pradedu naują etapą, sulaukiau daugybės skambučių: tuomet supratau, kad jau užsidirbau tam tikrą vardą ir galiu rinktis, ko noriu. Galiu vesti laidas, prodiusuoti, buvo pasiūlymų eiti solidžias pareigas su televizija nesusijusiose įmonėse – rinkodaros skyriuose, viešųjų ryšių agentūrose.

Pasirinkau bendrystę su prodiuseriu Sauliumi Urbonavičiumi-Samu: keletui metų prisijungiau prie jo bendrovės, tapau vykdančiuoju prodiuseriu. Bet po kurio laiko vėl panorau eiti į priekį, taigi uždariau „TV manijos“ duris ir atidariau „TV Production Team“ duris. Ją su kolege Katrina Zeiter įkūrėme prieš gerus penkerius metus. Bendrovėje aš esu kūrybos direktorius ir akcininkas.

Kaip tuomet jauteisi? Buvo truputį neramu?

Ir ne truputį... Jei paklaustum naujai iškepto verslininko, kas geriau – būti gerai mokamu samdomu darbuotoju ar savininku, jis tikrai rinktųsi pirmąjį variantą. Viskas atsidūrė man ant galvos: projektai, užsakovai, darbuotojų atlyginimai, mokesčiai... Kūrėme laidas „Paparaciai.lt“, „Čia ir dabar“, „Kai norisi geriau“, „Negaliu tylėti“, „Vasara su Asta“, jau septynerius metus rengiame labdaros telemaratoną „Ištiesk gerumui ranką“. Pats vedžiau laidą „Gyvenimas yra gražus“, dabar – „Gyvenimas“.

Nesiveržiau į ekraną: kanalo vadovai tai pasiūlė. Privalau būti ne tik kūrėju, bet ir geru buhalteriu, administratoriumi, dažnai – ir psichologu. Įsivaizduok: prieš šventes daug projektų ir renginių, reikia nupirkti naujus mikrofonus, sumokėti pelno ir gyventojų pajamų mokesčius – ir staiga sugenda automobilis, o montažinę aplieja kaimynai. Kūčių rytas, reikia džiovinti montažinę ir ieškoti kaimynų, o jie Egipte, o tu vakare dar turi išskristi į komandiruotę, o dar skambina kanalo vadovas, o dovanos artimiesiems irgi nenupirktos... Galvoji: Viešpatie, kas dar?.. Bet paguodžia mintis, kad esi visiškai laisvas.

Tu labai daug keliauji – ir darbo reikalais, ir kaip turistas. Kelyje patirti nuotykiai tave įkvepia?

Nebuvo nė vienos kelionės be nuotykių. Štai kad ir paskutinė į Stambulą: su Turkijos užsienio reikalų ministerija viskas suderinta, atvažiuojame filmuoti imperatorių rūmų – stovi ūsuotas pareigūnas ir sako: „Posto viršininkas neuždėjo antspaudo.“ Dvi dienas sėdime sudėję rankas ir laukiame kažkokio būdelės viršininko malonės. Artimuosiuose Rytuose kiekvienas šlavėjas, pamatęs kamerą, siekia parodyti savo valdžią. Derasi: „Jeigu nori filmuoti turgų, privalai iš manęs nupirkti kilogramą datulių.“

Tikiuosi, kad ji manimi didžiuojasi. Aš irgi labai džiaugiuosi, kad ją turiu.

Vietname pavogė mūsų kamerą: nuostoliai milžiniški, policijoje niekas nekalba jokia suvokiama kalba, o paskui pareikalauja tūkstančio dolerių išpirkos, kurią turime sumokėti... vagims. Prieš keletą metų filmuojant Libane kilo didžiuliai neramumai, ir mudu su operatoriumi patekome į paskutinį lėktuvą prieš uždarant oro uostą. Operatorius žiūri pro lėktuvo langą: „Kažin, kokia proga pas juos fejerverkai?“ Įsijungi CNN ir supranti: čia ne fejerverkai... Bet tokie dalykai tik suteikia adrenalino.

Nesiliauju keliauti ir po darbo, nes komandiruotės – vis tiek ne tas pats, kas pažintinė kelionė. Sykį nuskridome į Paryžių kalbinti „Depeche Mode“ narių, ir viskas, ką matėme, buvo oro uostas, geležinkelio stotis, jų viešbutis, mūsų viešbutis ir vėl oro uostas. „Čia dar yra Eifelio bokštas“, – užsiminė operatorius, bet nuginčijau, kad jis labai toli ir iki ten nuvažiuoti tikrai nespėsime.

„Ką aš žmonai pasakysiu, – atsiduso jis. – Buvau Paryžiuje, o net Eifelio nemačiau...“ Todėl į vietas, kurias noriu pažinti, važiuoju pats. Anksčiau veždavausi ir mamą su močiute (šį lapkritį Edvardo močiutė iškeliavo Anapilin). Su mama buvome Portugalijoje, Romoje, po naujųjų skrisime į Egiptą. Prieš porą metų jubiliejaus proga jai pažadėjau, kad drauge atostogausime, – nebėra kur trauktis... Tikiuosi, kad ji manimi didžiuojasi. Aš irgi labai džiaugiuosi, kad ją turiu.

Ko norėtum iš ateities? Ar dar turi kokių nepasiektų svajonių?

Vis susimąstau, kad norėčiau metus pagyventi ne Lietuvoje. Sykį teko keliems mėnesiams atsidurti Niujorke – manau, iki trisdešimt penkerių dar mielai išbandyčiau tenykštį gyvenimo būdą. O paskui jau aprimsiu. Nors... Su kolege vis pažadame sau: „Na, kitais metais jau mažiau dirbsime ir ramiau gyvensime.“ Praeina tie metai: „Na, kitais metais...“