Vieno ryškiausių lietuviškos muzikos atlikėjų Egidijaus SIPAVIČIAUS žvaigždė sužibo dar perestroikos laikais. Pasirodymais televizijoje ir su „Vilniaus aidų“ ansambliu jis greitai pavergė publiką ne tik balsu, bet ir neginčijamu žavesiu. Atrodė, jam skirta viskas: šlovė, moterų palankumas, sėkmė. Tačiau gastrolės Vakaruose ir realybės antausis privertė pažvelgti į save iš naujo.
Tada jis buvo pagarsėjęs širdžių ėdikas, o gerbėjų laiškai tiesiog plūdo į Nacionalinę filharmoniją. Ir staiga, pasikeitus laikmečiui bei koncertų geografijai, – mažos salės, abejingi žiūrovai, kuriems tu esi dar vienas vyrukas iš niekam nežinomos šalies. Po šešerių metų gastrolių užsienyje grįžus į Lietuvą teko viską pradėti iš naujo. Asmeniniai santykiai irgi nutrūko: po 25 santuokos metų Egidijus išėjo iš namų nieko nepaaiškinęs. Kaltė jį slegia iki šiol labiau nei bet kuris priekaištas. Trečią kartą išmoko mylėti kitaip – be viešų deklaracijų, tyliai saugodamas tai, ko nebenori prarasti. Šiandien jis džiaugiasi keturiais užaugusiais vaikais ir trimis anūkais, atradęs harmoniją su gamta ir savo mylimąja. O kažkada viskas buvo atvirkščiai.