Festivalio „Mados infekcija“ žiūrovai pratrūko ovacijomis, kai ant podiumo pasirodė drabužių dizaineris Egidijus Sidaras (36). Jo kolekcija „Dvylika brolių“ sulaukė ir mados kritikų, ir žiūrovų liaupsių. Mažyčiais laipteliais karjerą pradėjęs matuoti dizaineris šiandien gali pelnytai didžiuotis savo darbais ant podiumo. Bet... nesididžiuoja. „Man patinka likti nuošaly“, – paprastai tarsteli ir akimirką lyg susigėsta.
Po mados festivalio apie tavo vyrišką kolekciją kalbėta itin daug. Įdomu, ar žmonės pagyras žarsto į akis?
Nemėgstu maudytis šlovės spinduliuose, bet pagyrimai malonūs ausiai. Juo labiau kai juos sako man svarbūs žmonės ir tie, kurių visiškai nepažįstu. Tada pradedu galvoti: o gal tikrai pavyko? Juk niekuomet nesi tikras.
Visada galvoju, ką jaučia dizaineris, išėjęs ant podiumo po kolekcijos pristatymo?
Kai nusilenkti išeina Johnas Galliano, kiekvienas jo išėjimas tampa spektakliu. Aš taip rimtai nesiruošiu (šypsosi), kartais tam visiškai nelieka laiko.
Vadinasi, ir tu paskutinį modelį baigi naktį prieš demonstravimą?
Dažniausiai, kūrybos procesas juk vyksta iki galo. Turėtum metus, dar ir dar ką sugalvotum. Tik dizaineriai, jei juos galima vadinti menininkais, kaip retas kuris iš menininkų, turi konkrečią datą – festivalį, naujos kolekcijos pristatymą. Gali vėluoti pusvalandį, bet ne dieną ar savaitę. Toks jau tas mados verslas, visi taip įpratę. Būtų netgi keista, jei viską padaryčiau anksčiau ir sėdėčiau rankas susidėjęs.
Pirmoji nupaišyta kolekcija buvo per stipri, tik nedaug daiktų pasiekė gamybą. „Lelijoje“ supratau, kas yra menas, o kas – daiktas, kurį reikia parduoti.
Dirbdamas naktimis tikriausiai prarandi kilogramų?
Prarandu (šypsosi). Dabar streso gal kiek mažiau, metams bėgant nebelieka jaunatviško išprotėjimo. Man reikia pamiegoti. Jei nepamiegosiu, žinau, kitą dieną išvis nieko nepadarysiu.
Prasitarei: jei manytume, kad dizaineris yra menininkas... Kam dažniau kyla toks klausimas – kitiems ar tau pačiam?
Vis svarstau: kiekgi mes to meno pridarome? Menus gali daryti, kol neturi verslo, kol nereikia skaičiuoti. Studijuodami daug ką išmėginome, išsieksperimentavome. Vėliau juk supranti, kad daiktas, kurį sukuri, turi ir kitam patikti, privalai jį parduoti, nes sunaudojai audinius, laiką, darbo jėgą, – negali viskas kristi iš oro.
Jaunystės laikas buvo žavus, visokie festivaliai keisčiausiuose miestuose, mūsų kolekcijos – lyg iš dangaus nukritusios, o mes patys – be pinigų, traukiniuose. Ir tuo laiku mes negalvodavome, kaip čia pavalgyti, galvodavome, kaip gabalą geresnio audinio nusipirkti.
Tavo kurso draugės buvo vien moterys?
Net trys vyrukai! Aš, Egidijus Rainys ir Remigijus Uzdras. Jis dabar, rodos, Londone gyvena. Nežinau, ką pasirinko – madą ar muziką, visada blaškėsi.
Argi tu – ne?
Teta man sakydavo: tau reikia prie meno. Tėvai niekur nestūmė, ką norėjau, tą ir pasirinkau. Po dvyliktos klasės įstojau į profesinę mokyklą, išsirinkau interjero apipavidalintojo specialybę. Mano diplominis darbas buvo didžiulis pano ant vienos iš Kauno mokyklų sienos. Darėme jį su draugu. Kol mokiausi, kažkaip pasinešiau į madas. Norėjau studijuoti Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, bet nepriėmė. Tuomet nusprendžiau, kad būtų neprošal pasimokyti siuvėjo amato. Kaip sakė mano tėtis: kriaučius be darbo tikrai neliks. Paskui – dveji metai Stepo Žuko technikume, o jau tuomet – Vilniaus dailės akademija ir kostiumo dizainas. Kažkaip netikėtai... Juk tais metais norėjau išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, maniau, padirbėsiu, o jau paskui stosiu. Tačiau į Ameriką manęs neišleido, o viena draugė paprotino: mėgink į dailioškę, juk nieko neprarasi.
Prieš akis turėjai pavyzdžių? Norėjai būti kaip Juozas Statkevičius?
Tuo metu Vilniuje garsėjo „7 + grupė“, į kurią buvo susibūrę garsiausi dizaineriai. Mes iš Kauno važiuodavome į Vilnių, į „Dienos mados savaitę“. Apie „In Vogue“ festivalį pasvajoti negalėjome: bilietų kainos – ne mūsų nosims. Festivaliuose – kieti dizaineriai, o mes – tik pradėję, geriausiu atveju kolekcijas iš popieriaus sukūrę...
Kada atsirado pirmasis tikras tavo siūtas drabužis? Gal ir dabar jį kas nors nešioja?
Mokykloje mums duodavo pasiūti ką nors realiam žmogui. Pamenu, vienai klientei ilgai siuvau švarkelį. Liko patenkinta. Mano diplominis darbas buvo puspaltis mamai. Išeiginis, su reglano rankovėmis. Mama tebenešioja. Norėčiau jai ką nors naujo pasiūti, bet nėra laiko. Ji tik džiaugiasi, kai į Kauną parvažiuoju, tuomet jau tik verda, kepa. Suprantu, reikėtų dažniau šeimą aplankyti, bet aš jau toks... Dirbu, dirbu, dirbu, o paskui norisi atsikvėpti, pailsėti nuo žmonių, pabūti vienam. Tikriausiai nėra tokio dizainerio, kuris sugebėtų atsiriboti nuo savo darbo. Mūsų mintys, klientai – visada šalia.
Tikriausiai normalu, kai iš to uždirbi pinigų. Pameni, kada pradėjai gauti užmokestį?
Antrame ar trečiame kurse. Dizainerė Sonata Bylaitė dirbo kostiumų dailininke. Nors manęs nepažinojo, pasikvietė padėti. Dirbome prie serialų „Gedimino 11“ ir „Sniego skonis“ – surinkti drabužius, nuvežti, išlyginti, užrišti kaklaraištį, padėti apsirengti, sukabinti, išvalyti... Kai Sonata išėjo, kostiumų dailininku likau aš. Gana ilgam persikėliau į televiziją – keturis sezonus rengiau Rūtą Grinevičiūtę laidoje „Korida“, dirbau su „Prašau žodžio“ komanda. Toks darbas studentui tiko: dieną paskaitos, vakare – filmavimai. Tai buvo geros praktikos, patirties, pažinčių metai.
Ketvirtame kurse pradėjau dirbti siuvimo fabrike „Lelija“. Jis ieškojo dizainerio savo vyriškoms kolekcijoms. „Lelijoje“ apgyniau diplominį darbą, čia ir likau po studijų. Mane domino vyriški drabužiai – suknelės juk niekuomet nepasimatuosiu, o švarką užsimesti galiu, pažiūrėti, kas ir kaip. Pirmoji nupaišyta kolekcija buvo per stipri, tik nedaug daiktų pasiekė gamybą. „Lelijoje“ supratau, kas yra menas, o kas – daiktas, kurį reikia parduoti.
Kai tau sako: „Gal norėtum padirbėti pas Juozą Statkevičių?“, priimi lyg juoką. Tačiau tai buvo ne juokas, su Juozu dirbau dvejus metus.
O paskui gavai pasiūlymą padirbėti pas Juozą Statkevičių...
Labai netikėtą pasiūlymą (juokiasi). Kai tau sako: „Gal norėtum padirbėti pas Juozą Statkevičių?“, priimi lyg juoką. Tačiau tai buvo ne juokas, su Juozu dirbau dvejus metus. Eskizų nepaišiau, pradėjau nuo lekalų karpymo. Su Juozu priplanuodavome keisčiausių dalykų. Dirbti sau juo nėra lengva, bet labai įdomu. Iki dabar stebina jo užsispyrimas, gebėjimas dirbti be atvangos. Vienu metu jis ir galvoja, ir daro keletą darbų iškart. Kiekviena jo kolekcija, kostiumai naujam spektakliui ar kitas projektas – vis aukštesnė kartelė sau.
Jūsų išsiskyrimas buvo, na, toks... Kalbėjo, esą Juozas tavyje pamatė konkurentą.
Nesąmonė! Mes nesipykome, tiesiog atėjo laikas realizuoti savo idėjas. Ir aš išėjau. Vertinu tą laiką, juk turėjau unikalią galimybę prisiliesti prie kutiūrų, prie itin subtilių dalykų, dalyvauti kūrybos procese, jam padėti, matyti, kaip Juozas dirba su klientais. Paskui – vėl darbas televizijoje. Rengiau „Šok su žvaigžde“ dalyvius. Iš Vilniaus į Kauną važinėdavau autobusu, ten ir pamiegodavau. Ne, televizijos projektuose, su tais jų biudžetais gali dirbti tik studentai.
Na, tau ir prie veido jau nebetiktų. Juk užsitarnavai vardą...
Anksčiau man atrodydavo, kad darbai turi kalbėti, o ne vardai ar pavadinimai. Dabar manau, kad ir vardas svarbu. Tik nenoriu jo užsitarnauti skandalais. Nėra nieko paprastesnio: išdaužai parduotuvės vitriną ir sukabini savo kolekcijos drabužius.
Ar siuviesi sau?
Labai patogu: kai kuri kolekciją, galvoji, kad viską pats norėtum nešioti. Tačiau drabužius išgraibsto klientai. Netgi Jolanta (Jolanta Mikalajūnienė, mados namų „Cantas“, kuriuose dirba Egidijus, savininkė – red. past.) verkia, kad jai nieko nesiuvau jau gerą pusmetį. Nieko nuostabaus – juk kuriame naują kolekciją.
Išduosi, kiek yra kainavęs brangiausias tavo siūtas kostiumas?
Neišgąsdinsiu – kokie penki tūkstančiai litų. Tie, kurie siuvasi klasikinius kostiumus iš gerų medžiagų, nelabai madų vaikosi.
Kartais atrodo, kad tik dirbi. Jokių žinių apie tavo asmeninį gyvenimą, apie pomėgius...
Kad beveik taip ir yra. Gyvenu paprastai, gal kam nors atrodytų, netgi nuobodžiai. Skandalai manęs nedomina, noriu nuo jų likti nuošaly. Visą laiką manau, kad anksčiau ar vėliau tai atsiliepia tavo šeimai, artimiems žmonėms. Netgi jei pats neįsiskaudini, jei tau nesvarbu, yra kam svarbu. Tai tik tu pratęs prie Vilniaus gyvenimo ir šnabždesių, o visiems kitiems tas blizgesys kitaip atrodo: jei giminaitis – žurnaluose, vadinasi, jo piniginė išsipūtusi.
Tikrai išsipūtusi?
Na, didelio verslo iš trijų sagų nepadarysi. Mūsų kartos dizaineriams – dar sunkiau, juk einame iš paskos, mums reikia išsikovoti savo vietą, įsisprausti į tarpą tų, kurie jau seniai mados pasaulyje.
Na, pats pasirinkai tokį kelią...
Ir nėra čia ko skųstis! Nors juodo darbo – sočiai. Sukurti kolekciją – ne tik pasifotografuoti ar manekenes podiumu pavaikyti.
Mama nebeklausia apie anūkus?
Ji turi tris sesers.
Vadinasi, labai nepyks, jei nebus?
Niekas nežino, kaip gyvenimas nuspręs. Man – ne dvidešimt, aišku, kad visi klausinėja, tačiau man gerai, kaip yra. Gal esu iš tų, kurie atsiduoda tik darbui?