Eglė Aukštakalnytė-Hansen mėnesį praleido Aliaskoje kartu su rudosiomis meškomis

„Keliauti į Aliaską buvo Soreno idėja! Jam patinka visos meškų rūšys, traukia šiauresni regionai“, –pasakoja Eglė. Tiesa, išvyka, pradėta planuoti prieš porą metų, turėjo būti tris sykius trumpesnė: jiedu ketino dešimt dienų grizliais dar vadinamas rudąsias meškas fotografuoti Aliaskai priklausančioje Kodjako saloje su žinomu laukinės gamtos fotografu Andy Skillenu. 

Tačiau vasarą paaiškėjo, kad „Coca-Cola Operations China“ generalinio direktoriaus pareigas einantis Sorenas gali atostogauti visą mėnesį, o jų pažįstamas garsus meškų biologas Matthiasas Breiteris, puikiai išmanantis apie tą kraštą, – keliauti kartu! Tada ir nuspręsta, kad Aliaskai ir laukiniams gyvūnams pora skirs visą rugsėjį, kol baigsis meškas prie upių ir ežerų atviliojančių lašišų nerštas.

Kelionė, kaip seniai ir planuota, prasidėjo Kodjako saloje. Ten meškučių gyvena apie tris tūkstančius ir jos užauga didžiausios pasaulyje: patinai gali sverti 500–600 kilogramų, gyvūno aukštis atsistojus gali siekti net iki trijų metrų. Septyni fotografai laukinės gamtos entuziastai apsistojo mažoje saloje įkurtoje prabangioje lodžijoje.

Iš tos vietos atsiveria nuostabiausi gamtovaizdžiai, ją supa stiklo skaidrumo ežerai, kuriuose atsispindi snieguotos granitinės kalnų viršūnės, įspūdingiausių formų debesys ir rudenėjanti augalija. „Rugsėjo pradžios orai Kodjako saloje buvo tiesiog pasakiški, – pasakoja Eglė. – Vietiniai sakė, kad šiemet tik rugsėjį ten atėjo vasara – šilta ir saulėta, nes iki to laiko gausiai lijo.“

Dešimt dienų anksti ryte po pusryčių draugija laivu pasiekdavo ežero krantą, o iš ten pėstute pasileisdavo ieškoti laukinių meškų. „Mūsų grupės ginklai buvo medžioklinis šautuvas, purškiklis, garsinė petarda ir lazdos. Tik – dėl viso pikto, jeigu koks nepažįstamas grizlis sugalvotų mus pagąsdinti, – pasakoja. – Nes lodžijoje dirbantys reindžeriai pažįsta beveik visas vietines meškas, joms yra davę vardus.“

Po dešimties dienų išlydėję bendražygius namo, Eglė ir Sorenas susikrovė būtiniausius daiktus ir keturiese – su atvykusiu meškų žinovu Matthiasu Breiteriu bei jo bičiuliu ornitologu Dale’u Chormanu – sėdo į mažą lėktuvėlį su slidėmis, šis juos nuskraidino dar toliau nuo civilizacijos.

„Turistinis žvejybos ir meškų stebėjimo sezonas Aliaskoje baigiasi rugsėjo viduryje. Tuomet tampa lengviau keliauti, nes sumažėja žmonių, uždaromos lodžijos, stacionarios stovyklavietės. Tačiau rudeniop sunkiau prognozuojamos tampa oro sąlygos, – pasakoja Eglė. – Todėl Matthias sekė, kur ir kokių lašišų neršto srautas intensyviausias: tai lemia didesnę meškų koncentraciją prie upių, ežerų. Labai jau norėjome pamatyti lašišų migraciją ir nufotografuoti tas žuvis gaudančias meškas. Tuo metu jos intensyviai ruošiasi žiemai – augina svorį – ir netrukus eis ilgam pamiegoti.“

Skrisdami jie iš viršaus tyrinėjo upes ir ežerus, skaičiavo, kur, kiek matyti grizlių. Buvo suplanavę, kur norėtų leistis, bet priartėję prie tos įlankos pamatė stovinčias kelias palapines. Teko rinktis kitą vietą. Tada lėktuvėlis nusileido ant Šelikofo sąsiaurio bangų Swikshak įlankoje. Buvo iškrauta visa technika ir turistiniai reikmenys, maistas.

Beveik trims savaitėms jie liko keturiese laukinėje gamtoje, palapinėse, kurias saugodamiesi nuo neprašytų svečių apjuosė elektrine tvora. Sau leisti nepamatuotai rizikuoti ten pavojinga, nes iki civilizacijos – apie 1200 kilometrų.

Per pirmąją kelionės dalį Eglė ir Sorenas, būdami su profesionaliais fotografais, galėjo tobulinti savo fotografavimo įgūdžius, o kelionę tęsdami su gyvūnų specialistais sužinojo neįtikėtinai daug apie Aliaskos meškų, paukščių elgseną, fiziologiją.

Kiekvieną dieną ryte išlindę iš palapinių ant primusų jie ruošdavo maistą, pusryčiaudavo ir apie valandą, pakeliui tyrinėdami gyvūnų pėdsakus, eidavo prie upės stebėti grizlių. Kasdien susėsdavo toje pačioje vietoje – kad laukiniai gyvūnai priprastų prie atvykėlių. Adaptacija truko porą dienų. Netrukus tolimiems objektams fotografuoti skirtus objektyvus Eglė ir Sorenas pakeitė į mažesnius, nes meškos ateidavo vis arčiau, aplinkui ratus sukdavo baltagalviai ereliai.

„Meška su trimis ūgtelėjusiais jaunikliais prie manęs buvo priartėjusi maždaug per ištiestą ranką, – pasakoja. – Tokiose situacijose reikia stebėti gyvūną. Taip, meškos plėšrios, bet eina ne draskyti, o tyrinėti atvykėlių. Juk tuo metu jos nealksta – gamtoje randa užtektinai maisto. Tad jei žmogus ramus, prie jo artėjantis gyvūnas kuriuo nors momentu sustos. Mums užteko garsiai sušukti, ir meška su vaikais nupėdino tolyn.“

Ši kelionė Eglės įsivaizdavimą, kas yra rudoji meška, pakeitė kardinaliai. „Maniau, kad jos dviem kojomis moka stovėti tik cirke. Tačiau laukinėje gamtoje ir suaugusios meškos, ir jaunikliai, užuodę naują kvapą, pirmiausia kyla ant užpakalinių kojų. Tai – neįtikėtina! Stebino, kad grizlių kailis gali būti labai skirtingo atspalvio, faktūros. Niekada nemaniau, kad meška gali būti blondinė, meškiukas – balkšvas. Be visų įsivaizduojamų rudų, ten matėme ir rusvų, pilkšvų meškų, o kai kurių kailis – tarsi nudažytas sruogelėmis. Mačiau tokių, kurių snukučiai garbanoti: jos atrodė tarsi su avies kailiu.“

Keliautojus Aliaskoje stebino ir tai, kad, priklausomai nuo vietos, kurioje gyvena, meškutės ir žvejoja skirtingai. „Kodjako saloje grizliai žuvis duria, kabina nagais ir letenomis pagauna. Katmajaus pakrantėje – nardo: iš vandens kyšo tik meškučių ausys. O Brukso kriokliuose rudosios meškos tiesiog stovi ir laukia, kada į burną įšoks prieš srovę šokinėjančios lašišos. „Tie kriokliai – turbūt žinomiausia vieta pasaulyje, kur galima išvysti įspūdingą lašišų migraciją ir daug jas žvejojančių rudųjų meškų, – pažymi. – Kartą vienoje vietoje matėme net dvidešimt septynias rudąsias!“

Eglė prisipažįsta, kad Aliaskos gamta juos užbūrė. Ten kasdien jautėsi taip, lyg žiūrėtų naują „National Geographic“ filmą. „Atrodytų, ką ten galima veikti mėnesį. Iš tiesų tas regionas – be galo didžiulis, laukinis. Aliaskai ištirti reikia laiko...“