Eglė Černiauskaitė: lauk iš mano rojaus
Tik prašau necituoti man frazės apie pykstantį ir todėl neteisų Jupiterį. Aš dar prisimenu tą saldų kaltės ir palengvėjimo jausmą, kai užblokavau savo socialiniame tinkle žmogų, kuris mane nervino.
Jis nebuvo mano buvusysis (gaila, kad tais laikais, kai egzistavo gausūs buvusieji, nebuvo socialinių tinklų – tai bent būčiau išliejusi neigiamas emocijas, kaip žaisdama dažasvydį...). Tiesiog jis mane kritikavo nuo galvos iki kojų mano pačios teritorijoje. Aš pradėdavau ne tas temas, dalydavausi netinkamomis nuotraukomis, buvau pernelyg lengvabūdė ir per mažai empatiška.
Galiausiai ėmiau bijoti užeiti į savo pačios paskyrą. Pirmiausia kaltinau save – atrodė, kad tas, kuris mane peikia, vadovaujasi kur kas aukštesnėmis moralės normomis nei aš pati – man labiau patiko skalbti kaulelius žvaigždėms, nei svarstyti apie moters kūno sudaiktinimą prezidento Trumpo rinkimų kampanijos metu.
Pasitraukti iš socialinio tinklo nenorėjau, smėlio dėžė darėsi vis ankštesnė ir vieną naktį aš užblokavau savo moralųjį pašnekovą.
Pasitraukti iš to socialinio tinklo nenorėjau, smėlio dėžė darėsi vis ankštesnė ir vieną naktį aš paėmiau ir užblokavau savo moralųjį pašnekovą. Paskui atšaukiau blokavimą. Paskui vėl užblokavau. Tikros dvasinės kančios, pažįstamos bet kuriam inteligentui, skaičiusiam Dostojevskį: ar aš padaras drebantysis, ar teisę turiu?! Mus mokė argumentuoti, įtikinti, ieškoti kompromiso. „Kodėl manai, kad gali taip lengvai švaistytis ryšiais? Jei užblokuosi tą žmogų, jis pagalvos, kad buvo teisus, o tu tikrai amorali“, – ginčijosi vidinis balsas. Bet galimybė, kurią suteikia mygtukas, leidžiantis išbraukti iš gyvenimo tą, šalia kurio tau negerai, jį greitai užtildė.
Pirmas kartas pasirodė esąs užkrečiamas: pora trolių, kelios piktos ultrafeministės, dvi ar trys karingos supermamos, keli moterų nekentėjai – reguliariai valoma mano paskyra po kurio laiko tapo tokia, kokios norėjau. Ir – ne, joje netrūksta dialogų: tiesiog nebeliko provokatorių ir žmonių, mėginančių pasikelti savivertę kitų sąskaita. Negaliu pasakyti, kad aš jų pasigedau. Galų gale, jei norisi pasirieti, galima nueiti į bendras temas ir pasiginčyti dėl vegetarų, abortų, politikos ar vaikų auklėjimo. O dar yra krepšinis. „Eurovizija“ ir populiarios blogerės naujo sijono kaina.
Gaila, kad gyvenime neegzistuoja toks mygtukas. Bet galbūt galime bent pamėginti daugiau galvoti apie save ir savo psichologinį komfortą (tie, kurie mums kelia diskomfortą, apie jį nepagalvos). O svarbiausia, kodėl, kodėl reikia tiek dėmesio skirti kitų žmonių nuomonei? Net ne savų, artimiausių, o tiesiog pažįstamų? Ir kas nutiks baisaus, jei jie dings iš mūsų gyvenimo? O jei paskubinus tą dingimą?
Socialinės normos ir gebėjimas valdytis – svarbu. Mandagumas ir etiketo normos – taip pat. Bet jeigu kaimynas išlieja karštą kavą jums ant kojos arba pro šalį lekianti mašina aptaško jus purvinu sniegu, nemėginate nuduoti, kad tai taip pat malonu, kaip orgazmas?! Tai kodėl turėtų būti kitaip, kai jus ar jūsų įsitikinimus aplieja kibiru pamazgų?! Ir net ne netyčia, o sąmoningai? Arba kai nesiskaito nei su jumis, nei su tais įsitikinimais? Mano, kad geriau už jus žino, kaip turėtumėte gyventi, švęsti, mylėti, mylėtis ir tikėti?
Leisti sau supykti – sveika. Nutraukti toksiškus socialinius ryšius – juo labiau. Retoriškai paklausti naktimis skambinėjančio buvusiojo: „Alio, brangusis, tu apgaudinėjai mane mano pačios miegamajame su mano drauge. O dabar nori, kad būčiau tavo psichoterapeutė?!“ Nustoti kviesti į namus pažįstamą, tikintį, kad visos moterys – savanaudės kekšės, ir nesikuklinantį jums to vis priminti (hmm, iš kur jūsų aplinkoje tokie pažįstami?). Kolegai, aiškinančiam, kad jei tavo sėdynė – daugiau nei 90 cm, vadinasi, esi antrarūšė, atkirsti, kad žmogus su tokiu veidu neturėtų rūpintis svetimomis sėdynėmis. Nemandagu? Tipas, besiartinantis prie žmonių su liniuote rankose, turi būti pasirengęs, kad gaus ta pačia liniuote. Tiesiai į kaktą.
Ir šitaip, žingsnis po žingsnio, galbūt suprasite, kad galima sustabdyti ant jūsų rėkiantį viršininką. Parodyti mamai, peikiančiai jūsų vaikus, vyrą ir pasirinkimus, kad neketinate su tuo taikstytis, dėl to kentėti ar juolab keisti vyrą ir pasirinkimus (vaikų pakeisti, šiaip ar taip, neleis įstatymas). Parodyti visiems tiems, kurie taikosi sugriauti jūsų rojų, kad jo sienos saugomos labiau nei NATO. Todėl, kad jei neparodysite, jog vienoks ar kitoks elgesys jums nepatinka, viršininkai, mamos, buvusieji ir šiaip žmonės nė nesudvejos, kad su jumis taip elgtis galima – jei jau leidžiatės.
Leiskite sau supykti ir tai parodyti. Vadinkite daiktus savais vardais: mane įžeidė, man tai nepatiko, nebedaryk taip. O jei žodiniai argumentai nepadeda – ką gi, mygtukas blokuoti (mentalinis – irgi) vis dar veikia.