Eglė Černiauskaitė: Neklausk manęs kaip
Kodėl – irgi neklausk. Ką norėsiu, pasakysiu pati. Nes iš visų asmeninio efektyvumo programų šiandien mane domina ta, kuri moko paprasto dalyko: patylėti. Nekomentuoti. Neatsakyti į laiškus iškart. Išvis į juos neatsakyti.
Šitai primenantį raštelį aš net pasidėjau prieš akis. Ir žvilgteliu į jį kaskart, kai į elektroninį paštą įkrinta nepatogus klausimas (arba tokį užduoda pokalbių programa). Nieko nepadarysi, didžioji dalis komunikacijos šiandien vyksta taip. Ir, beje, kodėl reikėtų daryti, – bene mažai jaunystėje prisikentėta nuo banalių smalsybių, kurių turbūt nekenčia visos moterys: ar jau turi draugą, kada gi vesitės, ar tik nepastorėjai, gal (ar) laukiesi, kada gi gimdysi, ar maitini krūtimi, ar jau dantų turit, ar eisit į darželį?.. O kada gi antras, trečias? O po trečio – rožė ant torto: na, ir kam tau tiek vaikų, ar kontracepcija nesuveikė?
Tikralaikėmis žinutėmis teirautis sudėtingiau, nors ypač smalsios kūmos ir kūmai įsigudrina prasiskverbti pro šimtą ugniasienių, užduoti nepatogų klausimą ir vėl priversti prisiminti, kaip dreba rankos ir rausta skruostai.
Sutrikdyti kitą – lengviausias būdas dominuoti. Taktiškam žmogui valdžios kiekviename žingsnyje nereikia. O netaktiškas susirenka visus trupinius ir reikalauja daugiau.
Gera naujiena – laikui bėgant nuo klausimo apie dantis tokie požymiai veik nebevargina (jei tik jis nesusijęs su vizitu pas odontologus). Bet, sakykim, moterį, patiriančią pagalbinio apvaisinimo procedūrą, smalsuoliai gali užterorizuoti negyvai. Ir koks skirtumas, kodėl jie taip daro, – dažniausiai paprasčiausiai todėl, kad gali. Sutrikdyti kitą – lengviausias būdas dominuoti. Taktiškam žmogui valdžios kiekviename žingsnyje nereikia. O netaktiškas susirenka visus trupinius ir reikalauja daugiau. Žinote, juk frazės: „Ar jūs jau nebegeriate konjako rytais?“ ir „Ar ragai nekliudo žengti pro duris?“ – irgi tik klausimai...
Manipuliatoriai moka pasiteirauti taip, kad net frazė: „Kiek valandų?“ – grąžina į senus laikus, kai stovite prie lentos ir nežinote teisingo atsakymo. Ir tenka teisintis, teisintis, teisintis. O jiems to ir reikia. Stop! Maža ko reikia jiems. Jūs – seniai nebe mokinė ir ne-pri-va-lo-te atsakyti į jokius klausimus, nei patogius, nei nepatogius, jei tik pati nenorite. Prie išimčių galima priskirti klausyklą, ginekologo kabinetą, Reanimacijos skyrių. Gal dar pririnktume porą ar trejetą tokių dramatiškų situacijų, kai dvasios komfortas – ne svarbiausia. Pirma gelbėjame gyvybę ir sveiką protą, paskui aiškinsimės santykius ir kieno vaikai.
Kasdienis gyvenimas kur kas trivialesnis ir išmokti duoti atkirtį neprašytiems įsiveržėliams svarbu, racionalu ir padeda sutaupyti bent jau nervų ląstelių. Bėda, kad gavus klausimą gerai išauklėtam žmogui, o ypač moteriai, automatiškai norisi pateikti atsakymą. Mus ilgus metus mokė: paklausė – atsakyk. Ir labai retai ateina į galvą logiška dvejonė: kodėl turėčiau? Klausiantis prašo (na, jei tik jis ne jūsų guru ar viršininkas). Klausiantis įžengia į jūsų teritoriją. Kodėl reikia leisti jam joje šeimininkauti?! Gal sarkastiškas atkirtis – „Gal tau dar banko kodus padiktuoti?“ – ne toks jau blogas (ir vis tiek daug protingų žmonių pasiduoda elektroniniams sukčiams). Jungtis klausimas–atsakymas čia veikia be priekaištų. Ir dažniausiai ne mūsų naudai.
Vadinasi, reikia mokytis ją nutraukti. Ir geriau treniruotis taikiomis sąlygomis, tai yra ne paskambinus apgavikams, o profilaktiškai ugdant asmenines ribas. Visuotinių ryšių kultūroje toks pasiūlymas nuskambės kaip erezija, bet išties ne į kiekvieną laišką būtina atsakyti iš karto. Ne į kiekvieną žinutę reaguoti. Ne į kiekvieną klausimą duoti atsakymą. Ir netgi nebūtina atsakyti į tą klausimą, kurį jums uždavė (prisimenate anekdotą apie studentą, kuris iš visų bilietų mokėjo vieną – apie kirminus, nes tai buvo profesoriaus mėgstama tema? Ir net kai profesorius ją staiga pakeitė, vis tiek nukreipė kalbą apie kirminus ir išlaikė egzaminą).
Man reikia pagalvoti. Atsiversti darbo kalendorių. Peržvelgti planus. – Jau šitaip suformulavusi jūs laimite laiko pamąstyti, jei klausimas rimtas, tiesiog negalite ar nenorite atsakyti į jį iškart.
Kodėl klausiate? O kaip manote jūs? Ką turėjote omenyje? Kas jums sakė? Kodėl manote, kad yra taip? Kodėl man tai sakote? – Apsuktas klausimas elegantišku bumerangu kaukštelės į kaktą tam, kuris jį uždavė. Ir tuomet jau jis turės suktis. Kamuoliukas nebe jūsų lauke!
Kitas būdas, įvaldomas kiek pasitreniravus, – ignoravimas ir tyla. Neatsakyti į elektroninį laišką, į kurį neturite, ką atsakyti. Tylėti, išgirdus keblų ar nepatinkantį klausimą. Nekomentuoti kiekvieno komentaro interneto diskusijoje. Nūdienos žmogus taip sunkiai pakelia tylą – ir gyvai, ir eteryje. Ir pašnekovas, nesistengiantis to eterio užkimšti, – savaime gąsdinantis reiškinys. Moteris, kuri moka tylėti, gali viską. Na, taip, kalbėtis reikia žodžiais. Bet, kad ir kaip arogantiškai skambėtų, nei tarp TŲ įsakymų, nei tarp kokių kitų protingų tekstų nėra nuorodos – kalbėti su visais, apie viską ir kol mirtis jus užčiaups.