Eglė Černiauskaitė: Ties proto riba

Niekas nepaklaus, bet mano idėja Lietuvai būtų padidinti antipsichozinių vaistų gamybą (haloperidolio visiems – nemokamai), ateities profesijų atstovais paskelbti psichiatrus (gali būti, kad psichologai nebesusidoros), o 2018-uosius pavadinti dvasinės sveikatos metais. Gali būti apolitiška, laikytis interneto higienos, gerti papildus ir vitaminus, medituoti ir žinoti savo paros serotonino dozę (trys juostelės šokolado ir bananas) – sociumas be ceremonijų atplėšia duris arba braunasi pro langą. Ir dilina, dilina, dilina tavo proto ribas.

Kiekvieno tvirtumo koeficientas – individualus. Aš tik nepagarbiai perkreipiau lūpas, kai viena bendrovė (nepopuliarinti nepatinkančios informacijos – mano psichohigienos principas) reklamavosi su Nukryžiuotojo atvaizdu, o kita lyg retušavo kryžius fotografijose, lyg fotografavo šventoves ne tuo rakursu. Šokiruoti – madinga ir, sako, veikianti reklamos forma. Bet jei žmonių principai bus stipresni nei šonkaulių kepėjų – ką gi, pasirodys, kad ir rinkodarininkai klysta.

Visa tai neatrodė gražiai, bet ko gi būtų vertas mano tikėjimas, jei jį kas galėtų taip lengvai įžeisti?! Ką jau kalbėti apie Dievą – sakyčiau, labai didelė puikybė manyti, jog Jį gali pažeminti apgailėtini paveikslėliai. Bet – prisipažinsiu – stebėti feisbuke, kaip tūkstantmečio kartos atstovai svaidosi mėšlu (išties, dvokesne žmogiškos kilmės substancija, bet nerašyti žodžio iš š raidės „Laimos“ skiltyje – dar viena mano nuostata), buvo visai nuodėmingai malonu ir net terapiška. Maždaug kaip prirašyti nepadorių žodžių paskutiniame matematikos sąsiuvinio puslapyje.

Jei tikėčiau sąmokslo teorija, teigčiau, kad šis ilgas ir sunkus ruduo – eksperimentų su mūsų šalimi metas.

Kalbant rimtai, jei tikėčiau sąmokslo teorija, teigčiau, kad šis ilgas ir sunkus ruduo – eksperimentų su mūsų šalimi metas (norėčiau sakyti buvo, bet nesu tikra, kad jau viskas). Tikėjimo įžeidimo skandalą net davatkos gan greitai pamiršo – šiais laikais minėtosios damos arba ne tokios aršios, arba tiesiog nevaikšto po hipsterių laikomas maitinimo įstaigas. Visi gavo po penkiolika minučių šlovės ir nuspūdino dirbti – savo ir BVP labui.

Paskui visas feisbukas kelias dienas kalėsi dėl garsiausio Lietuvos dizainerio, kaip jį vadina gerbėjai, interviu trečiarūšiam rusų portalui. Dizaineris greitai tapo kovotojų už viską, kas gera, prieš viską, kas bloga, vėliava, buvo skandalinga, garsu ir nemalonu – nors padėtį kiek gelbėjo ir taip dviprasmiška menininko reputacija ir aiški netiesa, kurios jis nevengė kalbėti ir anksčiau. O paskui atėjo moteris strimelės galva (čia ne aš, čia ji pati sugalvojo) ir per greitai pasidarė akivaizdu: loginiai argumentai ir psichoterapija nebepadės. Reikės psichiatro ir stebuklingos injekcijos.

Vaistininkai turbūt trina rankas – raminamųjų ir migdomųjų pardavimo rodikliai tikrai turėjo šoktelėti. Ir jei kas ateityje atliks ilgalaikę studiją, didelė tikimybė, kad ji parodys: paskutiniais 2017-ųjų mėnesiais Lietuvoje fiksuotas dvasinės tautos nesveikatos paaštrėjimas. O ši ir taip jau seniai negailestingai alinama. Nei skiepų, nei profilaktikos arba ja nepasirūpinta iš anksto.

Šitie vėlyvo rudens diversantai padarė daug daugiau, nei įžeidė tikinčiųjų jausmus ar pasakė ką bjauraus apie Lietuvą priešiškos šalies spaudai. Jie pasikėsino net ne į tautos savivoką, o į sveiką protą. Mūsų herojai visai neherojiški, moterys – laisvo elgesio, vyrai – lūzeriai, vaikai – nevykėliai, o valdžia – tiesiai iš pragaro... Žodžiu, ne Lietuva, o ISIS filialas prie Baltijos. Ir turbūt net nesame verti egzistuoti šitame visų vėjų perpučiamame žemės kampelyje. Ir šita programuojama depresijos idėja – kur kas, kur kas blogiau už visus blogus žodžius, pasakytus apie mūsų partizanus ar kvestionuojančius valstybingumo idėją. Nes žemė yra šalis, kol joje esama žmonių. Pageidautina, sveiko proto (tiek to, vienas kitas moderniųjų laikų sindromas gali likti – pagal seną, bet taiklų posakį, nėra idealiai psichiškai sveikų – yra tik nediagnozuoti).

Moralo nebus (jo nerašyti – taip, dar vienas mano principas; niekada neįtariau, kad turiu jų tiek daug). Tik noriu pasakyti, jog rafinuota dama, šiltoje televizijos studijoje priekaištaujanti, kad jaunas vyras, žiauriai nužudytas prieš šešiasdešimt metų, kentėjo nepakankamai tauriai, – ne moralės etalonas. Ne kankinė už tiesą. Ir net ne ragana, kurią reikėtų sudeginti (kaip greitai ji pati paleido į apyvartą šį tragišką įvaizdį)?! Ji eksperimentuoja. O gal dirba ar dar ką. O jūs – mes – turime savo tikslų: saugoti asmeninę – o per tai – ir visuomenės dvasios sveikatą. Pakeisti išorės faktorius – ne jūsų valioje. Bet jūs galite, kaip pasakyta vienoje išminties knygoje, neduoti, kas šventa, šunims ir nebarstyti savo perlų kiaulėms, kad jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų. Ir dėl visa ko padidinti dienos serotonino dozę. Ir laikyti paraką sausą.