Eglė Daugėlaitė – apie užbaigtą etapą Taline, planą iš didžiosios „V“ ir grįžimą į eterį
„Būna ir emocijų atsikratymo egzorcizmų, ir spektaklių, ir performansų“, – nusijuokia dviejų sūnų mama Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė. Dar prieš kiek daugiau nei trejus metus laidų vedėja kone kasdien šypsojosi iš televizijos ekranų, tačiau dabar jos gyvenimas visai kitoks – Taline su šeima apsigyvenusi žurnalistė įnėrė į mamiškus rūpesčius. Vis dėlto sausio 4-ąją 35-ąjį gimtadienį paminėjusi moteris Estijoje, rodos, atrado viską, ką galėjo, tad šiandien vis garsiau kalba apie sugrįžimą į Lietuvą. „Pasiilgau ir šalies, ir naujienų pulso“, – sako ji.
Portalas Žmonės.lt su šiuo metu vis dar Estijoje gyvenančia E.Daugėlaite kalbėjosi prabėgus dienai nuo jos gimtadienio. Vos Eglei atsiliepus telefonu, fone pasigirsta vaikų šurmulys. „Aš pati jau to šurmuliu nevadinu, tai – namų griovimas“, – juokdamasi taria televizijos laidų vedėja ir pokalbis pats nejučiomis nukeliauja į motinystės temą. Vis dėlto tuo neapsiriboja – su portalu Žmonės.lt E.Daugėlaitė kalbėjosi ne tik apie gyvenimą apvertusią motinystę, sūnų – 3-ejų Jono ir beveik dvejų metukų Nojaus – skirtumus, bet ir apie užbaigtą etapą Taline bei sugrįžimą į eterį.
Egle, kaip sutikote gimtadienį?
Dieną buvau bokso treniruotėje, o po to keliavome į kulinarinę skonių ekskursiją po įdomias Talino vietas. Labai smagu, nes aplankėme vietas, kurių per dvejus metus dar nebuvome matę. Savo gimtadienio vakarą įvardinčiau kaip „Win Win“ situaciją – ir atradimai, ir progos paminėjimas ir staigmena tiesiai į dešimtuką. Buvo labai šaunus vakaras, su gausybe sveikinimų atskriejusių ir iš Lietuvos. Draugai ir šeima randa būdų, kaip mane pradžiuginti gražiomis gėlėmis ir čia (šypsosi).
O kaip įprastai švęsdavote gimtadienius, kai būdavote Lietuvoje?
Nieko įspūdingo. Mano gimtadieniai visuomet būdavo ramūs, nes visi jau būdavo pavargę nuo švenčių. Įspūdingiau pavyko atšvęsti tik 30-metį. Tada jį sutikau draugų būryje.
Jau dvejus metus gyvenate Taline. Ne viename interviu minėjote, kad ilgitės Lietuvos. Kada planuojate sugrįžti?
Per artimiausią pusmetį tikrai grįšime į Lietuvą, nors tikslios datos dar patys nesame numatę. Turime didelę kintamąją – būsto įrengimą, kuris viską reguliuoja. Tačiau tikimės, kad viskas nenusitęs.
Kaip dabar, pagyvenusi kitoje šalyje, vertinate gyvenimą Lietuvoje?
Aš jį turbūt pradėjau idealizuoti (šypsosi). Man labai norisi grįžti į savą aplinką, norisi pažįstamų žmonių, žinomų vietų ir to jausmo, kai žinai, kas yra už kiekvieno kampo... Žinoma, atrasti naujas vietas labai smagu, aš labai vertinu tą gyvenimo Taline patirtį. Bet jau pasiilgau įprasto lietuviško gyvenimo.
O ir tikriausiai po tokios pertraukos ilgesys televizijai, kasdieniui darbui eteryje vis dažniau aplanko...
Jau tik aplankymu to nevadinu. Jau esu susitarusi, kad sugrįšiu į darbą, tik kol kas negaliu to skelbti viešai, nes tikslios datos dar nežinau. Labai pasiilgau darbinės rutinos ir tas ilgesys mane lydėjo labai ilgai. Prisimenu, kai gimė pirmas vaikas, tuomet prasidėjo pandeminiai metai, ir aš jau tada labai norėjau dirbti. Man atrodė, kad tas sėdėjimas namie neduoda jokios pridėtinės vertės. Tačiau tokiais momentais sustodavau, nusipurtydavau ir suprasdavau, kad turiu milžinišką atsakomybę – vaiką. Vaiką, kuriam reikia dėmesio, kuriam nesinori parnešti jokio viruso, kurį reikia saugoti.
Po to prasidėjo karas ir vėl iš žurnalistinės pusės man pradėjo atrodyti, kad esu betikslė, bejėgė. Tuomet man ir vėl reikėjo susiimti save į rankas, kad pradėčiau tinkamai funkcionuoti. Tačiau dabar jau jaučiu, kad pats metas sugrįžti į darbinius iššūkius, rutiną.
O ar po pertraukos nebaisu sugrįžti į darbus? Juk kartais net ir trumpam atsiribojus nuo žiniasklaidos, televizijos pasaulio tampa sunku susekti, kas įvyko.
Kai ilgiau pabūni be eterio, žinoma, atsiranda šiek tiek baimės, o ir savęs plakimo. Plaki save, kad buvai atsiribojusi nuo naujienų, kad ne kasdien spėjai viską paskaityti, nors būdama motinystės atostogose ir žadėjai skaityti dar daugiau... Susitaikyti su tuo, kas nepavyko, žinoma, nelengva, tačiau žinau, kad ta sritis, kurioje esu, man labai patinka ir teikia džiugesį, tad atstatyti tą darbinį raumenį su tokiu nusiteikimu tikrai sugebėsiu.
Tikriausiai, dvejus metus gyvenant Taline, iššūkiu tapo ne tik gyvenimas svečioje šalyje, bet ir nuolatinė buitis, motinystė. Kaip savo kasdienybėje stengiatės rasti ramybę, atsipalaiduoti?
Einu į masažus, lankausi pas veido specialistę, kurios procedūros man tampa atgaiva. Aš ir pamiegu, ir atsipalaiduoju – man ta valandėlė suteikia labai daug laimės (juokiasi). O dar ir į bokso treniruotes stengiuosi kartą per savaitę nueiti. Norėčiau, kad sportas taptų rutina, nes jaučiu, jog kūnas prašosi kitokio režimo.
O šiaip man labai patinka ir tyrinėti Taliną. Aš vaikštinėju, galvoju apie miestą, prisėdu kokioje žavingoje kavinukėje, kurių čia nemažai, stebiu... Labai smagu atrasti kažką naujo.
O kaip apibūdintumėte savo motinišką kasdienybę?
Ji būna įvairi. Būna visko, ne išimtis ir vaikų emocijų išvarymo egzorcizmų, ir spektaklių, ir performansų (juokiasi). Aš nežinau, iš kur kantrybės semiasi keturių vaikų tėvai, gal jie tampa atsparesni viskam, bet mano kantrybės klodai, panašu, nėra neišsemiami.
Bet, aišku, turbūt čia ir nuo vaikų charakterio daug kas priklauso. Nežinau, kaip vyksta ši gyvenimiška loterija, bet mums teko labai charakteringas vyresnysis vaikas, tai visokias emocines būsenas semiame samčiais ir kartais su vaikų psichologais pasikonsultuojame, nes būna neaišku, ką daryti. Skaityti gali daug, bet ne viskas tinka visiems vaikams.
Manau, visi tėvai patiria taip pat įvairias būsenas, tai kai būna emocijų per daug, dabar jau tikrai žinau, ką daryti su savimi. Dažniausiai padeda kvėpavimas arba atsitraukimas nuo situacijos (šypteli).
O kaip mažylis Nojus?
O Nojus ramesnis, jis viską daro be didesnių dramų. Nors aš, aišku, bijau džiaugtis tokiais dalykais, nes juk būna, kad tik pasidžiaugi ir viskas sugriūna. Tačiau matosi, kad vaiko temperamentas yra kitoks. Žinoma, žiūrėsime, kaip bus ateityje, nes jau artėjant dvejiems prasidėjo „aš pats“ etapas, ir dar visokių nebūtinai puikių elgesio pavyzdžių nusižiūri ir iš kelrodės žvaigždės – vyresnio brolio.
Kas šiuo metu domina jūsų berniukus? Ką su jais veikiate?
Stengiamės užsiimti įvairiomis veiklomis. Aš nesu iš tų, kurios labai mėgsta organizuoti veiklas lauke, tad tuo dažniau užsiima vyras. Smagu, kad žiemą Estijoje yra daug lauko pramogų, čia ir nuo kalnų galima čiuožti ir ne vienoje lauko čiuožykloje pačiužinėti. Kaip tik mūsų didysis sūnus mokosi stovėti ant pačiūžų ir snieglentės su tėčiu (šypsosi).
Vyras tikrai dažniau rūpinasi veiksmo pramogomis, neseniai ir į baseiną su sūnumis ėjo, o aš mėgstu su vaikais pasikultūrinti, tad einame į spektaklius. O jei būname namie, stengiuosi dažniau įvairias užduotėles pasiūlyti ar piešti, bet, žinoma, nelabai juos tai domina. Žaidimų asė – mūsų auklė, ji kartu su berniukais tokių tvirtovių iš pagalvių ir užklotų pridaro, kad namų neatpažinsi. Bet svarbiausia, kad visiems smagu.
Su vyru natūraliai pasidalijote, kaip su vaikais leidžiate laisvalaikį. O kuris iš jūsų prisiėmė griežtesniojo vaidmenį?
Nesame to pasidaliję. Sakyčiau, kad tėvystė yra judantis, kintantis organizmas, tad stengiamės prisiderinti prie aplinkybių. Tiesa, su vyru stengiamės laikytis tos pačios taisyklės – jei jau įvedėme ją vaikams, tai abu to ir turime laikytis. Stengiamės, kad namuose nebūtų blogo ir gero policininko, kad nebūtų gąsdinimų tėčiu ar mama, kurie galbūt ir buvo veiksmingi mūsų vaikystėje, tačiau šiuolaikiniams vaikams nėra tinkami.
O ar pati esate perfekcionistė? Ar daug iš savęs reikalaujate – būti gera mama, dėmesinga žmona...?
Svarstau, kad tas mano perfekcionizmas visose srityse sudužo po pirmo vaiko gimimo (šypteli). Tuomet suvokiau, kad visko tobulai sužiūrėti yra tiesiog neįmanoma, o gal net ir nereikia stengtis to daryti. Juk nieko neatsitiks, jei vaikui bus prikibęs trupinys ar nuvarvėjęs koks vienas jogurto lašas. Išmokau nuleisti kartelę švarai, tvarkai, nes matau, kaip greitai viskas apsiverčia ir vėl tampa chaotiška. Išmokau nurimti ir pagalvoti, kad kažką galiu padaryti vėliau, neapkrauti dienos įvairiausiais planais, nes tuomet bus tik didelis stresas viską suspėti. Atsakomybė, kai turi vaikų, yra didesnė, nes esi atsakingas ne tik už save, bet ir už juos, o kartu ir nesi garantuotas, kokia tavo viršininkų nuotaika bus ir ar tikrai norės daryti taip, kaip prašomi, tai tas perfekcionizmas suspėti kuo daugiau taip ir pablėsta (šypteli).
Tiesa, kai dabar galvoju, perfekcionizmo dar likę tik nore būti pasiruošus visiems scenarijams. Mus vaikų darželyje jau vadina terbatrauskiais, nes pro duris įgriūvame su dviem vaikais ir trimis tašėmis (juokiasi). Taip bandau užbėgti visiems įmanomiems įvykiams už akių – krepšyje ir vienos kelnės, ir kitos, jei tik tos būtų netinkamos. Tai galbūt taip dar reiškiasi tas perfekcionizmas, bet jau ir čia kartais pagalvoju, kad išgyvens tas vaikas ir su raudonomis, o ne mėlynomis pėdkelnėmis. Nors prieš tai jis ir verkė dėl to penkiolika minučių. Jau išmokau priimti tai, kad vaiko nuotaikos keičiasi ne dienomis, o akimirkomis.
Kaip dabar, kai esate dviejų vaikų mama, matote savo ankstesnį gyvenimą ir jo sunkumus?
Aš sakau, kad iki tapimo mama neįvertini, kiek turėjai laisvo laiko ir laiko sau. Kartais, kai mūsų draugai, kurie neturi vaikų, pasako, kad neturi jokių naujienų, nes nieko nesuspėdami sukasi buityje ir darbuose, aš tik pagalvoju: „Ar tikrai?“. Aišku, tos dienos, kai neturi vaikų, būna skirtos tik sau, tai gali ir apsipirkti ramesniu žingsneliu, ir lengvai pakeisti planą... Tačiau viskas negrįžtamai pasikeičia, kai atsiranda vaikai – tuomet turi sustyguoti viską. Manau, kad motinystė labai ištobulina vadybos įgūdžius. Aš juos vis dar labai tobulinu (šypsosi).
Žaviuosi mamomis, kurios laikroduko tikslumu viską suorganizuoja, surengia kalėdines fotosesijas, rūbelius sustilizuoja, o ir visus darbus susistyguoja… Pas mus šeimoje viskas vis dar yra labiau chaotiška. Gal todėl, kad vaikų amžiaus skirtumas labai mažas, o ir vyresnėlis nėra lengvai palenkiamas… Bet aš stengiuosi įgyti kuo daugiau tų mamiškų vadybos įgūdžių, nes kai grįšiu pilna koja į darbus, teks viską dar greičiau suvadybinti.
Kalbamės jūsų gimtadienio proga. Kiek žinau, pažadų sau dalinti nemėgstate, vietoje to įvardijate, ko realaus norėtumėte naujiems metams. Tai kokių tikslų dabar turite?
Dabar didžiausias realus tikslas sugrįžti į Vilnių. Tai kol kas viskas sukasi aplink jį.
Su vyru turite gražių bendrų svajonių – esate minėjusi, kad svajojate apie nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje ar Ispanijoje. Galbūt jau tai tampa ne tik svajone, bet planu?
Dar ne. Svajoti visada galima, bet kol kas jokių veiksmų nedarėme. Kol kas nieko nežiūrinėjome, neieškojome. Dabar tik turime tą didįjį planą iš didžiosios „V“ – Vilnius (šypsosi).
Fotogalerija:
+11