Gian Luca, jūs Lietuvoje gyvenate šešiolika metų. Jau pripratote prie užsieniečiams kartais keistų lietuviškų papročių?
Gian Luca: Aš Italijoje esu svečias, Lietuvoje – užsienietis. Tačiau su Egle šeimos gyvenimą kuriame čia. Vilniuje gimė, auga mūsų vaikai. Žmona yra lietuvė, aš myliu ją ir Lietuvą. Čia turiu tokių profesinių galimybių, kokių man tikrai nebūtų atsivėrę kitur. Tad normalu, kad ir mūsų švenčių tradicijos lietuviškėja.
Eglė: Kai su Luca dar tik draugavome, mano močiutė šventėms išvirė kisieliaus.
Gian Luca: Pripylė jo tris trijų litrų stiklainius! Nešiau į automobilį ir galvojau, kad visus vestuvių dalyvius juo pagirdyti būtų galima.
Eglė: Vienas stiklainis buvo uždengtas tik marle, tad prie pirmo staigaus posūkio viskas išsiliejo... Kaip buvo baisu – tas kvapas iš automobilio niekada nedingo. Tą nutikimą juokdamiesi prisimename iki šiol.
Na, o šiaip mūsų Kūčios – visai nelietuviškos. Kol nepažinojau Lucos, tą dieną tikrai nevalgydavau aštuonkojų ar krevečių.
Gian Luca: Kūčioms aš ir midijas ruošiu, jūrų gėrybių sriubą verdu. Tačiau ant stalo būna ir silkės – Lietuvoje be jos neįmanoma. Eglė visada vardija, kiek daug tą vakarą visko negalima. Dar tas keistas noras, kad būtinai būtų dvylika patiekalų, o jei trūksta, bandyti pritempti, nes tokia tradicija. Taip ir pamirštame, dėl ko iš tiesų visa tai darome. Aš piktinuosi, nes tai yra Dievo gimimo, ne mirties dienos išvakarės! Reikia tuo momentu ramiai džiaugtis.
Eglė: Pas mus per Kūčias kartais ateina mano mama, brolis, dažnai pasikviečiame ir kokį nors vienumoje per šventes Vilniuje likusį Lucos tautietį. Italams labai patinka mūsų tradicija dalytis kalėdaičiu. Jiems paaiškinu, kad jį laužiant galima ko nors palinkėti...
Gian Luca: Ir jie pradeda kalbėti apie visą gyvenimą, atsiprašinėti už tai, ką tau vaikystėje ne taip pasakė. Maistas šąla, o kalboms nėra galo. Kaip tai mane nervina...
Eglė: Per praėjusias Kūčias mano mama susirgo ir neatėjo pas mus su kalėdaičiais. Mus aplankė Italijos ambasados vadovo pavaduotoja. Ji atsinešė kalėdaičių, nes buvo girdėjusi, kad juos kažkaip tą vakarą naudojame. Taip išgelbėjo mūsų Kūčias. Jei per tas šventes būname Italijoje, plotkelių vežamės ir ten.