Eglė Jackaitė – apie sūnaus Elijaus įsiveržimą į kino ekranus ir likimo siųstus išbandymus
„Mano vaikas kino filme atlieka pagrindinį vaidmenį!.. Netgi sau tai teko pakartoti daug sykių, kad pagaliau patikėčiau“, – džiaugsmo ir pasididžiavimo savo jaunėliu Eliju Malinausku (13) neslepia aktorė Eglė Jackaitė (47). Kino teatrus ką tik pasiekusiame filme „Drugelio širdis“ jiedu vaidina drauge. Ekrane, kaip ir gyvenime, jie yra mama ir sūnus: jautrūs, likimo nelepinti, bet labai stiprūs ir žinantys, kad sunkiausią akimirką gali pasikliauti vienas kitu.
„Motinystė mano gyvenime yra nuostabiausia dovana: didžiuojuosi savo vaikais. Elijas išaugo į puikų, išmintingą, jautrų, charizmatišką žmogų. Visi jį myli, kaip ir mane vaikystėje visi mylėjo. Bet mudu sieja dar viena patirtis: nei aš, nei jis nuo pat mažumės greta neturėjome vieno iš tėvų. Nesvarbu, kaip pavadinsi – lemtimi, prakeiksmu, ženklu, – tai įsirėžė mūsų sielose, padarė mus tokius, kokie šiandien esame“, – prisipažįsta Eglė.
Visgi nėra lengva užgniaužti tuos prisiminimus...
Draugė sykį pastebėjo: „Kodėl tu kalbi trečiuoju asmeniu, kai tik pradedame šnekėti apie tavo vaikystę?“ Ir pagaunu save sakant: „Žiūriu į tą mažą Eglutę, ir gaila man jos...“ Supratau, kad negaliu ištarti „aš“: būtų pernelyg skaudu. O kai sakau „ta mergaitė, Eglutė“ – tarsi ne aš būčiau. Keista: jau seniai esu suaugusi moteris, turiu visokeriopos patirties, turiu net psichologijos žinių, nes prieš tampant savanore „Pagalbos moterims linijoje“ teko nemažai mokytis. Viską suprantu, bet kaskart, kai prisiminimais atsitrenkiu į tą mažąją Eglutę, užaugusią be mamos, vėl susigraudinu. Ir galvoju: ar aš kada tas ašaras išverksiu...
Tas pats ir su skyrybomis: atrodo – tiek metų praėjo, bet man vis tiek suskausta. Kitoms vos pagimdžiusioms mamoms vis kas nors padeda: vyras, mama... O aš buvau viena. Na, ne visai viena – namuose buvo vyresnysis sūnus Jokūbas, tuomet dar paauglys, kuriam irgi reikėjo mano rūpesčio. Atsisuku į tuometę Eglę – ir vėl nenoriu su ja tapatintis. Vaikystėje turėjau mylimą močiutę – ir mano Elijui labai pasisekė su seneliais, jie jį nuoširdžiai myli ir rūpinasi. Bet gaila, kad neišsipildė tai, ko savo kūdikiui linkėjau labiausiai, – užaugti apsuptam dviejų mylinčių tėvų.
Na, Elijas juk turi tėtį.
Taip, Elijas turi tėtį, kuris jį labai myli, jiedu kartais susitinka. Jis paskambina sūnui, jie bendrauja, palaiko ir tiesioginį, ir virtualų ryšį. Bet jis sūnaus neaugino, nematė pirmosios šypsenėlės, dantuko ar žingsnelio. Jis gali paskambinti ir vyriškai paklausti: „Kaip sekėsi krepšinio varžybose, kas laimėjo?“ Tik tai tikrosios tėvystės neatstoja. „Betgi ne tu vienintelė tokia, – sako man žmonės. – Juk daugybė šeimų išsiskiria.“ Tarsi tas bandymas sumenkinti širdgėlą būtų paguoda...