„Ilgai laukiau savo gyvenimo vaidmens, bet reikėjo sulaukti penkiasdešimties, kol tai pagaliau įvyko. „Šventojoje“ daug autobiografijos: viskas labai gyva, labai tikra, labai mano. Gal todėl ir žiūrovų meilę priimu labai asmeniškai“, – šypteli Eglė JACKAITĖ (50). Už vaidmenį monospektaklyje „Šventoji“ aktorė šiemet nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“.
Nuo pat pernykštės premjeros žiūrovų susidomėjimas tavo monospektakliu neslopsta, bilietai išperkami gerokai į priekį. Kaip dėl to jautiesi?
Jau trisdešimt metų esu aktorė, bet tiek daug spektaklių kiek dabar niekada neturėjau. Tie, kurie mane myli, stebisi: „Egle, o tu kažkaip sau padedi, turi kokią psichoterapeutę? Ar sveika tavo psichikai tiek kartų tą skausmą perleisti per save?“ „Šventoji“ – pusiau biografinis spektaklis, ten mano patirto skausmo labai daug – ir scenoje nuolat be gailesčio jį išgyvenu dar ir dar, ir dar kartą. Stoviu prieš žmones stiklinėmis akimis, bejausmė, ašaros bėga, stringa gerklėj – po kelių spektaklių iš eilės atrodo, kad net siela išdžiūsta... Tai yra gyvenimo vaidmuo, stipresnio nesu patyrusi.
Prieš metus vaidinau Eglę „Žalčių karalienėje“: irgi atrodė stipru, visgi nesulyginama. „Šventojoje“ netiesiogiai dalyvauja ir mano mama, ir išėjusios giminės moterys: scenoje jaučiu, kad jos šalia, jaučiu jų palaikymą. Tai istorija apie Mariją, mane ir kiekvieną iš mūsų.