Eglė Jackaitė: „Viską gyvenime darome dėl savo vaikų“ (papildyta gegužės 11 d.)

Ar per Motinos dieną visuomet prisimeni savo mamą? Tikriausiai ir ji, kaip mes visos, kažkada puoselėjo gražias viltis, svajojo būti pati geriausia mama pasaulyje. Bet ar iš silpnumo, ar dėl susiklosčiusių aplinkybių, ar pritrūkus ryžto jai nepavyko to padaryti...

Tikiu, kad ne iš blogos valios... Ji tiesiog neturėjo žmogiškosios stiprybės. Per Motinos dieną visada pagalvoju, kokia nelaiminga yra mano mama. Vaikystėje galvodavau, kad nelaiminga esu aš: juk užaugau be mamos. Grauždavausi: kaip ji galėjo mane palikti? Kaip galėjo šitaip pasielgti?.. Jaučiau skausmą, pyktį, ilgesį, tačiau kai pati tapau mama, viskas pasikeitė. Mano Jokūbui vasarą jau bus septyniolika, mažyliui Elijui – treji. Einant per gyvenimą prisikaupė išminties, tad dabar suprantu: nėra žemėje nelaimingesnio žmogaus negu mano mama.

Juk žmogus esi laimingas tik tada, kai laimingi tavo artimiausi žmonės. O kas gali būti artimiau už vaikus... Visuomet bandau ją pateisinti, bet giliai širdy suvokiu: nėra jokios priežasties, kuri pateisintų vaikus paliekančią motiną. Blogas vyras?.. Susiklosčiusios aplinkybės?.. Ne, aš vis tiek nesuprantu, kaip galima palikti savo vaiką. O mano mama su tuo jausmu turėjo nugyventi visą gyvenimą...

Gal vis dėlto ji kažkaip sugebėjo sau atleisti?

Gal... Nors abejoju – tikriausiai taip ir neatleido. Juk negali žmogus staiga prarasti atminties. Kai ji mus paliko, broliui Žilvinui buvo treji, man – vos dveji metukai. Praėjus septyneriems metams mama sukūrė kitą šeimą, vėl susilaukė vaikų. Ačiū Dievui, kad jie gimė sveiki, nes visą tą laiką ji gėrė. Tam tikra prasme ją suprantu – praradusi vaikus ir iš šeimyninio gyvenimo nusiritusi į tokį dugną, bandė gelbėtis apgaule: imsiu ir pasigersiu, viską pamiršiu... Deja, tuomet tai smogia dar aštriau.

Labai reta, kad mama paliktų savo vaiką...

Tikrai – vyrai nusiplauna kur kas dažniau. Tai lyg ir normalu. Man labai skaudu sakyti, bet tai yra tiesa. Vos gimus Elijui, jo tėtis mus paliko. Mėginu įlįsti į to žmogaus vidų: kūdikiui vos mėnuo, ir staiga užsimanai eiti pas kitas moteris, išduodi savo šeimą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Nuo to laiko prabėgo treji metai: aš jau galiu apie tai kalbėti be gumulo gerklėje, nebėra taip aštru. Tik skaudu, kad mano mažylis gyvena taip pat, kaip aš – o aš norėjau, kad jis gyventų geriau. Keista: kai skyrėmės su Jokūbo tėčiu, man tai neatrodė tokia didelė tragedija. Buvau vos dvidešimt penkerių, jauna ir neatsakinga, lengvai numojau ranka: na, netinka – ir negyvensime... Tikrai tuo nesididžiuoju. Praėjo dešimt metų, ir įsitikinau, kad lazda visuomet turi du galus. Kai gimė Elijas, man buvo trisdešimt ketveri, jaučiausi subrendusi ir atsakinga. Bet jo tėvui Karoliui juk tebuvo dvidešimt penkeri... Dabar jau žinau: visa tai, ką skaudaus padarai kitam žmogui, po kurio laiko atsisuka ir smogia tau pačiam.

Dabar jau žinau: visa tai, ką skaudaus padarai kitam žmogui, po kurio laiko atsisuka ir smogia tau pačiam.

Išeitų, kad dėl to, jog Karolis jus paliko, tu kaltini save?

Nieko nekaltinu. Labai noriu išmokti be pykčio pajusti ir kitokius jausmus, nes jis yra mano vaiko tėvas. Norėčiau, kad vaikas jį gerbtų, laikytų autoritetu. Norėčiau, kad jis būtų vyriškas, nesielgtų negarbingai savo vaiko mamos atžvilgiu. Nupirkti sūnui žaislų, apdovanoti jį motociklais ir drabužėliais – dar ne viskas: didžiausia dovana yra dėmesys, o jo trūksta. Berniukui juk reikia lygiuotis į vyrą. Visa laimė, kad yra Jokūbas: jis mažyliui didžiausias pavyzdys ir autoritetas, į jį lygiuojasi, jį kopijuoja... O man apmaudu, kad, visai to nenorėdama, apvyliau abu savo vaikus.

Kodėl tu tekėjai pirmą kartą?

Tėvas liepė (šypteli). Man buvo devyniolika: studijavau Klaipėdoje, turėjau nuosavą butuką, ir tėtis netruko pastebėti, kad Edvardas pas mane pasilieka. „Tu nebūsi antra Gileta“, – pareiškė. Tai mano mamos vardas... Viskas galiausiai susiveda į mamą. „Tu nenueisi motinos pėdomis“, – rėžė jis. Dabar jį suprantu: tenorėjo mane apsaugoti. Būdama dvidešimties ištekėjau. Mylėjau savo pirmąjį vyrą, bet visa širdimi jaučiau, kad tai dar ne pabaiga, kad meilė gali būti ir stipresnė. Močiutė labai nustebo, kai nedaviau priesaikos bažnyčioje: „Eglute, kaip čia taip?“ Įtikinau ją, jog įtvirtinsime santuoką prieš Dievą, jei tikrai matysime, kad einame teisingu keliu.

Artimų žmonių rate jau buvo nesėkmingų istorijų: po vestuvių pagyveno dvi savaites ir išsiskyrė, o tada puolė anuliuoti santuokos... Keisti man tie anuliavimai: juk ne kunigui duodi priesaiką, bet vienas kitam ir Dievui, o Dievo neapgausi. Ir taip jau susiklostė, kad iki šios dienos niekam tos priesaikos ir nesu davusi. Manau, susirasti bet kokį vyrą nebūtų sunku: kuris čia nenorėtų ateiti ant gatavo... Ir dėmesio tikrai nestinga. Bet vis – atsakomybė... Ar tas žmogus mūsų neapvils? Ar netikėtai neįsmeigs peilio į nugarą? Meilėje nėra pamatuojamų dalykų, bet negaliu pasikliauti vien širdimi: mano karti patirtis byloja, kad reikia ir racionalumo.

Sužadėtuvės su Karoliu turbūt buvo gražios, vestuvių planai – patys nuostabiausi...

Kai atsirado Karolis, pajutau tokį saugumą, rūpestį, tokią meilę!.. Mūsų vaikas tikrai gimė iš meilės. Karolis labai gražiai piršosi: pilnomis ašarų akimis klaupėsi ant kelių ir prašė, kad tapčiau jo žmona... Tuomet dar nežinojome, kad buvo pati nėštumo pradžia. Tai atrodė brandus mylinčio vyro sprendimas. Abu tuo labai tikėjome, tačiau tai buvo tik iliuzija. Daug ką dabar galime galvoti... Bet visiems sakau ir sakysiu: niekas neturi teisės su kitais žmonėmis elgtis šitaip šiurkščiai ir be atsakomybės.

Ką tik gimęs vaikas, maitinanti motina – man tai šventa ir nesuvokiama, kaip galima tai išduoti. Dar galėčiau suprasti: na, pasigėrė, protas neveikė, kažkas po ranka pasipainiojo, suklydo... Bet sugrįžo, tas įvykis jį supurtė ir jis daugiau niekada taip nesielgė. O čia – „Ai, buvo vienas kartas, buvo ir antras, ir nieko čia tokio...“ Atsakomybė išslydo iš rankų, ir subyrėjo šeima. Neiškart liepiau jam eiti lauk: tiesiau jam ranką, kiek tik įmanoma... Draugės net stebėjosi: „Kiek daug tu gali padaryti dėl savo laimės!..“ Bet juk tai nebuvo mano vienos laimė – tai buvo ir mano vaikų ateitis.

Viską gyvenime darai dėl vaikų?

Manau, kiekviena mylinti motina taip elgiasi. O Karolis galėjo būti idealus tėvas... Juk mes, moterys, susipažinusios su vyru jaučiame, koks jis būtų tėvas. Vertinant Karolį, Jokūbas man buvo tarsi lakmuso popierėlis: Karolis surado visus kelius į jį, o tada atsirado visi keliai į mane. Ir mažiukas jo labai pasiilgsta: kur tėtis, kodėl to tėčio vis nėra, kodėl jis vis darbely... Sykį suaugusio žmogaus tonu paklausė: „Mamyte, kodėl tėtis gyvena ne su mumis?“ „Jis gyveno su mumis, kol tu buvai mano pilvelyje, – atsakiau. – Bet kai gimei, viskas pasikeitė.“ Niekada nemeluosiu savo sūnui.

Stengiuosi nekaltinti jo tėvo, nesakyti, kad jis blogas, bet nemeluosiu. Lygiai mėnesį Karolis buvo geras vyras ir tėtis, o paskui nuėjo savais keliais. Ir skaudžiausia buvo ne tai, kad jis suklupo, o tai, kad taip lengvai mus paleido. Man visada imponavo ryžtingi, siekiantys tikslo, mokantys kovoti vyrai, o jis visai nekovojo – tik nuverkė posmą ir išėjo. Gal aš buvau bloga?.. Iki tol buvau gera, bet pagimdžiusi tapau bloga: nebe tokia patraukli, nebe tokia seksuali, pilnesnė... Ir jis nuleido rankas: „Ai, vis tiek viską sudirbau...“ O juk visi keliai buvo atviri. Ką tik pagimdžiusi motina tikrai neturi iš ko rinktis: tu važiuok, lankyk, būk su savo vaiku. Rodydamas begalinę meilę vaikui, tikrai palenksi ir jo mamą. Šeimos, išgyvenusios skaudžių patirčių, tampa dar tvirtesnės – jei neišsidraskai, tai užgrūdina. Vardan vaiko viskas įmanoma. Bet mes jam tiek ir terūpėjome...

O paskui prasidėjo teismai dėl motinystės išmokų. Irgi – ne be Karolio prisidėjimo... Jis mane kaip marionetę įmetė į tą koše, o pats pasitraukė. Jo mama dar bandė jį teisinti: „Bet juk jis norėjo gero. Tik taip išėjo...“ Na, tiek to, norėjai gero, nepavyko – tai prisiimk atsakomybę, o ne numesk jos savo vaikučio mamai!

Bet iš kur tu turi tiek atsakomybės? Iš tėčio? Iš vaikystės, prabėgusios be mamos, ir supratimo, kad niekas kitas už tave nepakovos – tik tu pati?

Turbūt viskas susidėjo. Visada buvau stipri: smulkutė, fiziškai nesubrendusi, bet tvirta. Pamenu, šeštoje klasėje aš, trapi mergytė, sukilau prieš mokyklos mušeiką: jis trinktelėjo, aš paleidau kumščių krušą, ir jį ištiko šokas. Daugiau niekada manęs nestumdė. Kažkada, prieš kokius septynerius metus, Jokūbas parbėgo namo šaukdamas: „Mama, kieme moteris muša vaiką!“ Jis tvirtai žinojo, kad aš tą vaiką apginsiu. Pasijutau didvyre ne dėl to, kad jį užstojau, o todėl, kad mano sūnus manimi nesuabejojo. Dėl vaikų galiu pavirsti liūte... Dėl to ir teisme kovojau su interneto komentatoriais: galiu nekreipti dėmesio, kai jie įžeidinėja mane, bet kai žiauriai įžeidė mano vaikus – tada jau sukilau. Niekas neturi teisės jų užgaulioti.

Motinystė mane privertė suaugti, o sunkumai padėjo atsikratyti naivumo. Man turbūt reikėjo patirti tą skausmą, kad dar geriau suprasčiau gyvenimo prasmę.

Ar prisimeni pirmąsias motinystės akimirkas? Kaip pasijutai, kai gimė Jokūbas?

Gimdymas buvo be proto sunkus – antrasis buvo dar sunkesnis. Norėjau viską atlikti kuo natūraliau, be nuskausminamųjų, kad tik vaikučiams nepakenkčiau... Norėjau viską išjausti. Žinojau, kad fiziškai galiu labai daug iškentėti. Seselė, lankanti ką tik gimusius kūdikius, atėjusi į mano namus neteko žado: „Per dvidešimt penkerius metus nesu mačiusi tokios gimdyvės.“ Atrodžiau klaikiai: akys pasruvusios krauju, kapiliarai sutrūkinėję... Kai Jokūbas pasirodė, jį uždėjo man ant krūtinės – tą padarėlį, iš manęs atėjusį, o jis kapt kapt lyg paukštukas, galvytę lyg bandė kelti... Nenusakomas dalykas.

Man jis buvo be galo gražus. Dabar pasižiūriu nuotraukas – tikras raudonas buožgalviukas (šypteli). Bet tada buvo pats gražiausias. Laksčiau į paskaitas, maitinau vaiką pienu iki aštuonių mėnesių, kol gydytojai liepė nutraukti, – buvau labai nusilpusi, svėriau keturiasdešimt du kilogramus, smarkiai pablogėjo kraujas. „Žiūrėk savęs“, – burbtelėjo gydytoja, o aš iki paskutinio lašo save būčiau išsunkusi, kad tik tam vaikui būtų geriau...

Ne kitaip ir su mažyliu. Kai atsitiko ta išdavystė ir išgyvenau baisų stresą, pienas, aišku, dingo. Tačiau nė karto nedaviau kūdikiui mišinėlių. „Atsiras“, – tvirtai sau pasakiau. Glaudžiau vaiką prie krūtinės, jis draskėsi, nes nebuvo ką traukti... Tai buvo baisiausias laikotarpis mano gyvenime: po gimdymo tebesiautė hormonai, todėl viskas atrodė dar aštriau, bet iš paskutiniųjų bandžiau susitvardyti ir nuraminti vaiką. Ašaros bėga, bet stengiuosi kalbėti ramiai: „Mažyti, pasikviesk pienuką...“ Ir įvyko stebuklas: mudviejų ryšys ir meilė pasirodė esantys tokie stiprūs, kad staiga pajutau, lyg į mane būtų susmigę tūkstančiai adatėlių, – ir pienas pradėjo bėgti. Maitinau jį pustrečių metų: tai tik dar labiau mudu surišo.

Betgi tu – ideali mama...

Nėra idealių mamų. Ir aš tokia nesu: nesėdžiu nuolat namie, nelaukiu vaikų kasdien su pusryčiais ir pietumis. Atsiprašau jų už tai. Bet tos mamos, kurios verda valgį tris kartus per dieną, galbūt kitose srityse jaučia tuštumą ir nesusikalbėjimą, o mes su vaikais esame lyg kumštis. Standartinių šeimos taisyklių nesilaikome, bet mūru stojame vienas už kitą. Štai anądien vežu savo mažylį dviračiu į darželį: „Mamyte, – sako jis, – jeigu mus puls vilkas, aš tave apginsiu...“ Pasitaiko juodų dienų, bet tai, ką patiriu džiaugsmingo, yra neišmatuojama. Motinystė mane privertė suaugti, o sunkumai padėjo atsikratyti naivumo. Man turbūt reikėjo patirti tą skausmą, kad dar geriau suprasčiau gyvenimo prasmę. Jei gyvenčiau tik šiltnamio sąlygomis, labai greitai nuvysčiau.

Ar dar kada pabendrauji su savo mama?

Skambinau jai prieš kelias dienas. Atsiliepė visiškai girta: pasakiau, kad paskambinsiu kitą kartą, ir padėjau ragelį. Bet Naujuosius metus mes šventėme kartu. Ji autobusu atvažiavo iš Mažeikių ir kelias dienas pas mane gyveno: kartu gaminome valgį, ėjome prie jūros, kalbėjomės. Apie tai, apie ką nebuvo kalbėta anksčiau: tėtį, santykius, jaunystę, mūsų gimimą... Ji – jautri, miela, su ja galima kalbėtis kokia tik nori tema. Lyg ir viskas gerai, bet... Viduje ji – visiškai sužalota, ir išorinis vaizdas nekoks. Kai pripranti, to nebepastebi, ir aš tikrai nesigėdiju, bet kai einu su ja gatve, visi mato, jog einu su asocialiu žmogumi.

Kita tavo vietoj išsigintų, išsižegnotų, o tu ją vis tempi aukštyn?

Man to labai norisi. Daugelis artimųjų iš pradžių manęs nesuprato... Bet kitaip negaliu. Mažeikiuose jai nupirkau bendrabutinį butą, kad turėtų savo namus. Buvau ją užrašiusi į Minesotos programą, bet ką gali padaryti, jeigu pats žmogus nenori?.. Ji tai darė ne dėl savęs, o dėl manęs, tad niekas ir nepasikeitė. Kai ji būna blaivi, vis atrodo – o gal jau?.. Praėjo? Nebebus? Bet savaitė, dvi – ir vėl tas pats, visą gyvenimą tas pats. Tačiau bet kokiu atveju ji – mano mama, ir ji negyvens amžinai, tad noriu, kad bent tuos metus, kurie mudviem dar liko, praleistume kaip nesvetimos.

O juk ir pati turėjai dukrą, kuriai buvo lemta išeiti dar negimusiai... Dažnai ją prisimeni?

Persileidimas... Prisiminimai apie tai jau nebežeidžia – daug laiko nutekėjo. Apskritai tas vaikutis buvo tikra mistika: su jos tėčiu ilgai nesimatėme, nes mus skyrė atstumas ir įvairios aplinkybės, bet vos susitikome – ir aš pastojau. Labai dėl to džiaugiausi... Tačiau prieš Kalėdas gydytojas pasakė, kad kažkas negerai: greičiausiai vaikelis jau nebegyvas. Išėjau iš kabineto nei gyva, nei mirusi. Visi rašė sveikinimus, o man buvo taip baisu... Sėdėjau namuose ant laiptų, žiūrėjau į žibančią eglutę ir iš skausmo savyje netilpau. Moterys, kurios tai patyrė, mane supras: jausmas toks, lyg savyje nešiotum kapelį...

Kalėdų rytą pasileido kraujas. Išvežė į ligoninę, surišo kojas ir rankas, leido nuskausminamuosius, kad nieko nejausčiau, bet aš ir taip nieko nejaučiau. Tiesiog gulėjau apsiašarojusi ir apatiška: darykite, ką norite... Jau buvome ir vardą sugalvoję... Kitą dieną įvyko autoavarija: su negimusio vaikelio tėčiu vertėmės, likome gyvi, bet iš mašinos neliko nieko. Dėkui Dievui, nes į antrą planą pasitraukė tas baisus išgyvenimas dėl kūdikio. Mane viduje net supurtė: mes galėjome žūti, o aš juk turiu dar vieną vaikutį, kurį reikia užauginti. Ir tada atsipeikėjau: negalima įsikabinti į savo skausmą. Jis jau įvyko, to nebepakeisi, bet privalai rasti jėgų ir gyventi toliau. Bent jau dėl savo vaikų.