Eglė Jurgaitytė: apie žvaigždžių ligą, eurovizinę svajonę ir savęs paieškas

Trumpa dosjė

• Zodiako ženklas. Vandenis.
• Akių spalva. Žalia.
• Mėgstamiausias filmas. Animacinis filmas „Koko“.
• Laisvalaikio pomėgis. Slidinėjimas.
• Mėgstamiausia spalva. Vyšninė.
• Skaniausias valgis. Makaronai.
• Būtiniausias daiktas rankinėje. Vazelinas.
• Patinkantis metų mėnuo. Rugsėjis.
• Erzinanti žmogaus savybė. Melavimas.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Plauti indus.
• Svajonių šalis. Gyventi – Lietuva, aplankyti – Indonezija.

Egle, daug metų buvote žinoma kaip mergaitė, kuri laimėjo trečiąją vietą vaikų „Eurovizijoje“. Ar pavyko atsikratyti šio įvaizdžio?

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad niekada nereikėjo to atsikratyti, natūraliai užaugau, pasikeičiau – nebeliko mergaitės su dviem kasytėmis. Vaizdas pasikeitė, liko gražus atsiminimas, istorija. Aš išgyvenu naują etapą.

Apskritai trečiosios vietos laimėjimas „Eurovizijoje“ man padėjo: atvėrė ne vienas duris, atsirado daugiau galimybių dainuoti, koncertuoti, daryti tai, kas labiausiai patinka. Džiugu, kad po keturiolikos metų žmonės atsimena mano pasirodymą. Vadinasi, viskas buvo padaryta labai gerai (šypsosi).

Bet jums tada juk buvo vos dešimt metų. Kaip atsimenate tą laikotarpį?

Žinot, iš tikrųjų atsiminimai likę labai geri. Tai buvo didelės svajonės išsipildymas. To su visa šeima troškome, labai daug dirbome. Man tas laimėjimas suteikė didelį norą dainuoti, siekti dar daugiau: išleidome ne vieną dainą, surengėme turą po Lietuvą. Dariau tai, kas labiausiai patiko, buvau ant scenos.

Iš mokyklos atsiminimai įvairūs. Po pasirodymo dainų konkurse tapau objektu, kurį visi norėjo pakibinti: „Mes galim Jurgaitytę pastumti...“ Tačiau visa tai atsvėrė mano draugai, klasiokai, kurie užstodavo, palaikydavo. Taigi atmintyje neliko kažko labai skaudaus. Nelaikau jokio pykčio. Juk buvome paaugliai – tam tikra prasme viskas suprantama.

Ar sirgote žvaigždžių liga?

Labai sunku tą pačiai įvertinti. Galiu bandyti teigti, kad žvaigždžių liga tikrai nesirgau. Mano tėvai gana griežti, iš karto sudėliojo vertybes, prioritetus. Pirmiausia, kad viskas pasiekiama daug ir sunkiai dirbant. Laimėjimas nebuvo sėkmė. Tai buvo sunkaus darbo vaisius (šypsosi).

Nesupratau, kaip galima jaustis žvaigžde. Žinojau viena: jei pasikelsiu, nustosiu dirbti, nes galvosiu, kad esu geriausia. O tada atsiras geresnių. Negalėčiau nė vieno nuvertinti ir galvoti, kad esu pranašesnė. Man svarbu būti gerai žmonėms, nes tada jie būna geri tau.

Į šou pasaulį įžengėte dar būdama vaikas. Kaip jus priėmė scenos vilkai?

Nepajaučiau, kad į mane žiūrėtų kaip į konkurentę. Tačiau viduriuko nebuvo – arba nereaguodavo, net nepažvelgdavo į mane: „Ai, čia vaikas“, arba elgdavosi labai gražiai ir globodavo. Atsimenu, kad mane visada šypsodamasis pasitikdavo Vytautas Šapranauskas, kaip nors pajuokaudavo.

Taip pat įstrigęs darbas su Donatu Montvydu „Lietuvos balse“. Jis aukodavo ir miegą, ir laiką, kad viskas išeitų taip, kaip reikia. Kiti mokytojai taip nedarydavo. Iki paryčių rinkdavomės dainą, ją repetuodavome. Matydavau, kad jam rūpi padėti.

Šiuo metu esate „Žalgirio“ ir „Lietuvos balso“ reporterė. Kaip sekasi?

Tiesiog netyčia atradau save kitoje pusėje. Bendrauti su žmonėmis man patinka. Gyvenimas atvėrė kelių pabandyti. Esu maksimalistė, labai nemėgstu įsprausti savęs į vieną siaurą dalyką. Tai nėra toli nuo muzikos ir scenos. Ši patirtis labai gera.

Prieš porą metų pradėjau dirbti „ZIP FM“ radijo stotyje (neseniai teko šios veiklos atsisakyti). Čia išmokau viešojo kalbėjimo meno, bendrauti su klausytojais, atsipalaiduoti eteryje. Įgijau kalbėjimo scenoje pamokų.

Šie įgūdžiai atvėrė tokių kelių, kuriais šiandien ir bandau eiti. Jei reikėtų rinktis vieną veiklą, žinoma, tai būtų dainavimas, net nekvestionuočiau. O dabar džiaugiuosi, kad tos veiklos viena kitą papildo.

Taigi, dirbote radijo stotyje „ZIP FM“. Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Oi, buvo įvairių kuriozų (juokiasi). Esu ne vieną kartą nusišnekėjusi, pavyzdžiui, pasakiusi ne vagys, o vagiai. Vis išlįsdavo kuršėnietiškas akcentas, nes močiutė – iš Kuršėnų. Ir jaudulio pradžioje būdavo, o juk informaciją turi pateikti įdomiai, ramiai. Bet jaudiniesi, nesupranti, kas čia darosi. Būdavo visko: ne taip pasakai, neįdomiai, turi būti juokinga, o išeina priešingai (juokiasi).

O radijo stotyje įsidarbinau paprastai – paskambino ir pasiūlė ateiti. Sutikau, nes maniau, kad bus lengviau: „Kas ten radijo eteryje dirbti...“ Bet yra daugybė dalykų, begalė niuansų.

Pradžioje buvau išsigandusi, pasimetusi. Bet juk tai normalu – visiems taip būna. Tada įgyji patirties, eina laikas, atsistoji į vėžes. Žinoma, visada reikia tobulėti, mokytis, atsižvelgti į labiau patyrusių kolegų patarimus.

Smagi ta patirtis radijo stotyje, tačiau dėl laiko stokos ir noro visus dalykus atlikti maksimaliai gerai tenka kažko atsisakyti. Esu labai dėkinga už laiką ir patirtį radijuje, tačiau dabar – metas judėti toliau.

Neseniai įgijote ir aukštojo mokslo diplomą. Ką baigėte?

Tarptautinį verslą. Buvo minčių išvykti studijuoti muzikos į užsienį. Tačiau supratau, kad noriu būti Lietuvoje, dainuoti, koncertuoti. Nenorėjau nieko nutraukti. Gal kada nors gyvenimas nuves svetur (šypsosi).

Pagalvojau, kad galbūt verta muzikos industriją ir muziką pastudijuoti iš kitos pusės. Juk muzika yra ir verslas, nors skamba negražiai. Ją sudaro marketingas, vadyba, finansai, įvairūs teisiniai dalykai.

Kadangi mokykloje matematika sekėsi labai gerai, o Lietuvoje darosi madinga dainininkui pačiam užsiimti savo vadyba, pasirinkau tarptautinį verslą. Pagalvojau, kad tai labai naudinga, ir dabar matau, kad visiškai neprašoviau pro šalį. Studijos sekėsi puikiai, netrukdė užsiimti savo veiklomis.

Egle, papasakokite, kaip scenos žmonės įveikia jaudulį, baimę? Kas padeda jums?

Reikia nebijoti nusišnekėti, prisidaryti gėdos, būtina atsipalaiduoti, išlikti savimi. Jei būsi nuoširdus, žmonės priims, iš klaidų nepiktai pasijuoks. Jaudulys yra geras dalykas, tai rodo, kad tau rūpi, kad yra svarbu. Koncertų dieną, žinoma, jaučiu įtampėlę, stengiuosi susikaupti. Prieš lipant į sceną širdis daužosi, visko vyksta su tuo kūnu (šypsosi).

Tada pagalvoji, kodėl tai darai. Ir atsakymas visada aiškus: tai veikla, kuri mane atspindi, kuri leidžia išreikšti save. Žinau, kokį malonumą patirsiu išėjusi į sceną. Vos išgirdusi pirmuosius akordus, atsipalaiduoju, žinau, kad esu pačioje geriausioje pasaulio vietoje – ten, kur ir turiu būti.

Kokių tikslų turite, apie ką svajojate?

Mano pagrindinė svajonė susijusi su muzika – trokštu išleisti savo dainų, albumą, kad kuo daugiau žmonių ateitų į koncertus. Vaikystėje, po pasirodymo „Eurovizijoje“, tikėjau, kad skubėsiu pasirodyti ir suaugusiesiems skirtame šiame dainų konkurse. Tikiuosi savęs kaip vaiko nenuvilti (šypsosi).

Esu „Eurovizijos“ fanė, žiūriu kasmet. Man tai – didelis dalykas. Tikiu, kad kada nors atsidursiu toje scenoje, laukiu to momento.

Na, o šiandien ieškau savęs, muzikinio skambesio, noriu atrasti identitetą scenoje. Esu ties finišo linija. Pagaliau susikalbėjau su savimi, noriu įgyvendinti naujus siekius. Ir pakeliui, žinoma, išsimiegoti, nepervargti, būti laiminga. Tikiuosi, kad man pavyks.

Prakalbote apie pervargimą. Kaip pailsite, atgaunate jėgas? Ar esate susidūrusi su perdegimu?

Net tiksliai nežinau, kas tas perdegimas, bet yra buvę momentų, kai guli ir nesinori nieko daryti. Ir tikrai būna dienų, kai nieko neveikiu. Galiu gulėti ant grindų, žiūrėti į lubas ir klausytis muzikos, apie nieką negalvoti. Nuovargio tikrai būna daug.

Kartais sunku greitai atgauti jėgas, nes darbas veja darbą. Tuomet stengiuosi bent pusvalandį veikti kažką mielo: pasižiūrėti serialą, pasiklausyti malonios muzikos, kad galva atsijungtų nuo darbų, įtampos.

Kai turiu daugiau laiko, važiuoju pas tėvus ir su jais gyvenantį savo šunį Berno zenenhundą. Kartais reikia tiesiog išsiverkti, atsikratyti susikaupusios įtampos ir emocijų. Nesigėdiju to. Taip pat stengiuosi gerai išsimiegoti, pasilepinti mėgstamu maistu, pavyzdžiui, čipsiukais (juokiasi).

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.