Eglė Jurgaitytė leidosi į vienuolyno požemius: tamsa, šikšnosparnių baimė ir nepamirštami potyriai
„Kai man sakė, kad važiuosim pažiūrėti vienuolyno, negalvojau, kad teks pamatyti jo požemius“, – juokiasi dainininkė Eglė Jurgaitytė. Drauge su 15min fotografu Vidmantu Balkūnu ji pasiraitojo rankoves, galvą pridengė šalmu ir leidosi į pranciškonų vienuolyno Valkininkuose rūsius.
Merginos neišgąsdino nei tamsa, nei purvas, nei jau kone 4 šimtmečius čia verdantis požeminis gyvenimas.
„Nelabai mėgstu mažų, itin siaurų patalpų, todėl pačioje pradžioje buvau šiek tiek išsigandusi. Tačiau smalsumas buvo stipresnis už bet kokias baimes ir dabar, jau išlindusi iš požemių, galiu pasakyti – tai be galo smagi atrakcija!“ – tikino Eglė.
Pasak jos, labai įdomu savo akimis pamatyti, kad po žeme taip pat kadaise vyko veiksmas, kad čia kažkas gyveno, vaikščiojo senais takais, koridoriais.
„Nustebau, kad vaikštant po požemius galima tiek daug visko pamatyti. Kai kas metams bėgant čia natūraliai įgriuvę, sugriuvę, daug kas ir žmogaus nepaliesta. Tai tokia... istorija!“, – įspūdžiais dalijosi Eglė.
Vienuolynas Merkio pakraštyje čia buvo pastatytas apie 1635–1650 metus, kartu čia įsikūrė ir dvibokštė bažnyčia.
Pasivaikščiojimas po žeme Eglei buvo ne pats lengviausias išbandymas, vietomis norint patekti į didesnę erdvę jai teko ir pritūpti, o pro siauresnį tarpą – ir prašliaužti. „Buvau visa purvina, bet buvo labai gera. Iki šiol nieko panašaus nebuvau bandžiusi. Na, kadaise su klase dar mokykloje lankėmės Katedros požemiuose, tačiau ten viskas kitaip, viskas pritaikyta turistams. O čia... taip paslaptinga, autentiška“, – sakė mergina.
Fotografas Eglei juokais erzindamas priminė, kad kadaise jis čia su bičiuliais bandė skaičiuosi šikšnosparnius, todėl šiai teks būti atsargiai, neva jų čia – gausu. Ši žinią atlikėją privertė pasijusti kiek nejaukiai, tačiau ji sparnuotųjų tamsos gyventojų nesutiko. „Tikrai nebūčiau apsidžiaugusi, jei jie čia būtų skraidę! Nors, kita vertus – net jei jie būtų čia buvę – gal būtų ir dar įdomiau!“ – juokėsi optimizmo nestokojanti Eglė.
Ar mergina dar sykį norėtų ką nors panašaus kartoti? „Žinoma, tai – neįtikėtina patirtis. Todėl tikrai taip! Palandžioti po urvus rekomenduoju ir kitiems. Ypač tiems, kurie domisi istorija, architektūra, tiems, kurie nori prisiliesti prie praeities, pamatyti viską savo akimis ir suprasti, kaip metams bėgant tam tikri pastatai išlaikė savo didingumą“, – kalbėjo Eglė.
+2
+19