Eglė Ridikaitė. Skarelėse įsismelkęs gyvenimas

– Esame kavinėje „D’Oro“ sostinės senamiestyje, priešais Vilniaus dailės akademijos bendrabučių langus. Kokių sentimentų kelia šie išvaikščioti šaligatviai?

– Laukiniai Vakarai (juokiasi) – ten tie bendrabučiai, ten tokio gyvenimo būta... Tiesą sakant, pareidavau į juos tik nakvoti. Pakiliai ir šviesiai visko prisiminti negaliu, nes buvimas komunoje, jei nėra absoliučių bendraminčių ir panašiai jaučiančių pasaulį, tikrai ne man. Nors Kupiškyje augome penki vaikai (keturios mergaitės ir vienas brolis), iš prigimties esu vienišė ir bet kokia autonomija – tiek fizinė, tiek dvasinė – būtina kaip oro gūsis ar vandens gurkšnis.

Kambarys, kuriame vienu metu gyvenome gal net penkios merginos, man būdavo tik priebėga pasislėpti nuo Vilniuje gyvenančios vyresniosios sesers, kad nekontroliuotų, bet daugiau gyvenimo bendrabutyje privalumų išskirti negalėčiau. Beje, ir tie pabėgimai nuo sesers baigdavosi sugrįžimais pas ją. Išsibendravusi sociume (patekau į labai kūrybingą, amžiumi ir interesais labai skirtingų žmonių kursą, buvau vyriausia), šeimoje, vienišos vilkės būseną labai vertinu.

– Žmonės iš mažų miestelių dažniausiai turi labai stiprių ambicijų ir titaniško užsispyrimo.

Esu per jautri pasirinktai profesijai, pernelyg aukštaitiškai tiesmuka.

– Akivaizdu, esu per jautri pasirinktai profesijai, pernelyg aukštaitiškai tiesmuka. Tačiau užsispyrimo niekada netrūko. Kad tapčiau dailininke, trejus metus iš eilės laikiau egzaminus, o ruošiausi jiems dar ilgiau. Akademijos dėstytojai nuolat kalė į galvą: „Dailė ir dailininkai šiais laikais niekam nereikalingi.“ Todėl nežinau, ar tapusi diplomuota tapytoja jaučiausi labai laiminga. Tiesa, būti nelaimingam – įprastinė mano kartos menininko būsena, kaip būtinybė ir neišvengiamybė. Trejus metus praleidau užsidariusi savo studijoje – jokių parodų, jokio viešo menininkės gyvenimo: tai buvo periodas, kai iš naujo ieškojau savęs ir mėginau susivokti, kas esu, ką gyvenime veikiu, kuriuo keliu čia pasukus. Taigi buvau dažna šios kavinės lankytoja – ištrūkusi iš nekūrenamų patalpų, čia visada šildydavausi imbierine arbata. Beje, dailininkai turi vieną bendrą bruožą – jie vaikšto nuolat sloguodami, amžinai varvančiomis nosimis (juokiasi).

Dirbtuvėse nėra laiko laukti įkvėpimo, medituoti ir svajoti: atėjai ir dirbi – greitai greitai... O jei nežinai, ką turi daryti, eini pasivaikščioti. Tik ėmusis darbo pagauna čia viena mintis, čia kita, čia trečia – jos virsta grandinine reakcija. Jei jauti, kad darbas, tegu ir įpusėtas ar vos ne išbaigtas, iki galo nepavyksta, tada gelbstiesi „mandala“: viską užpurški pilkais dažais, imi naują pilką drobę – ir nuo pradžių. Toks tas ir įkvėpimas. Idealu, jeigu jį lydi dar ir įsimylėjimo fazė, tada mažiau išgyveni ir kūrybines nesėkmes. Baisiausia, kai visos blogybės susideda į viena: ir jausmai išblėsta, ir išsiskyrimą patiri, ir „mandalų“ padaugėja. Nesutiksite moters, kuriai būtų malonu kalbėti apie skyrybas ir kuri teigtų, kad „nieko čia tokio“, nebent ji būtų nenuoširdi arba niekada nebūtų mylėjusi. Nusivylimus stengiuosi paversti ramybe ir branginti sentimentus, likusius daiktuose, vienas kitam dovanotuose meno kūriniuose, pokalbiuose, bendrų kelionių prisiminimuose. Geriausia ir patikimiausia terapija – darbas. Jis neretai išvaduodavo iš konfliktinių situacijų šeimoje, jis šiandien apsaugo nuo negatyvių minčių.

– Vienos moterys tiesiog idealiai sutvertos šeimai, kitos laimingesnės jaučiasi saviraišką atradusios mene, moksle, politikoje. Ar toks gretinimas – jau pasenęs stereotipas?

– Kai sukuria šeimą, moteris juk negyvena viena, todėl ir jos pasirinkimai, apsisprendimai dažniausiai būna diktuojami ne tik jos pačios vidinio balso. Manau, laimingiausia būni tada, kai bent jau priartėji prie gyvenimo šeimoje ir gyvenimo kūryboje balanso, kai negalvoji: dabar keičiu vaikui sauskelnes ir esu mama Ridikaitė, o štai dabar esu prie tapomo paveikslo ir staiga virstu dailininke Ridikaite. Tačiau padaryti, kad išnyktų šių polių riba, nėra lengva, greičiausiai net neįmanoma, nes buities našta visada bus sunkesnė už aną, efemerišką, ir neleis įsijausti į tą kažką, kokia tą akimirką tikrai negali būti. Kai kelias dienas sėdi prie karščiuojančio, gripu ar vėjaraupiais sergančio vaiko, negali savęs įsivaizduoti kitokios nei motinos-slaugytojos. Tiesiog tuo metu suvoki, kad esi žmogus, privalantis fiziškai padėti kitam. Ir tai turėtų būti labai normaliai įsisąmoninta būsena.

Kai sako, kad besilaukiančios brandžios moterys būna išmintingesnės, ramesnės, tuo netikiu, nes viską juk patiri pirmą kartą.

Įsimylėjau ir ištekėjau už savo studijų draugo skulptoriaus Ramūno Almino. Tai buvo vienas gražiausių, vienas jausmingiausių mano gyvenimo dešimtmečių. Kai laukiausi Sauliaus (dabar jam 12-a), man jau buvo 37-eri, tačiau, matyt, išgyvenau tą patį, ką išgyvena dešimtmečiu jaunesnės: jaudulį, nerimą, džiaugsmą, kūrybinį pakilimą – viską tarsi viename jausmų kamuolyje. Kai sako, kad besilaukiančios brandžios moterys būna išmintingesnės, ramesnės, tuo netikiu, nes viską juk patiri pirmą kartą ir susiduri su didele nežinomybe: jei ruošiesi pirmam gyvenime gimdymui, jokio skirtumo, ar tau trisdešimt, ar keturiasdešimt. Gal tik atsakomybę vyresnė moteris suvokia labiau: laikai ant rankų naujagimį ir sunku įsivaizduoti, kad už šitą žmogų tu būsi visą gyvenimą atsakinga.

Sunkiausia buvo pirmus dvejus metus – atrodė, kad mane lydėjo amžinas nuovargis, susikaustymas, veiksmų monotonija. Ir kaip visada – likimo pokštai: nėštumo laikotarpiu ir pagimdžius pasipylė kvietimų į tarptautines parodas, ėmė lankytis įvairių šalių meno kuratoriai, apžiūrinėjo mano darbus, o aš jų kilnoti negaliu – per sunkūs; genetiniai tyrimai nustatytu laiku nebuvo atlikti, nes Santariškėse sugedo olandiškas prietaisas; kraujo mėginiai identifikavo per didelį baltymų kiekį – tai požymis, kad kūdikiui gresia Dauno sindromas arba man persileidimas. Su vyru gyvenome tarsi ant adatų. Gydytoja ginekologė dirbo ir kaip savo srities specialistė, ir kaip puiki psichologė. Laimei, baisiausios negandos mus aplenkė: šiandien Saulius sėkmingai mokosi dailės M. K. Čiurlionio menų mokykloje – ją pasirinko pats, niekieno neverčiamas, nors, matydamas mano, dailininkės, gyvenimą, nemanau, kad labai džiaugiasi. Jei pajuntu, kad blėsta jo motyvacija, paakinu gana stipriu argumentu: „O tu žinai, koks svarbus, nors gal ir nematomas menininkų indėlis į sociumo gyvenimą? Matai namus, automobilius, baldus, išmaniuosius telefonus ir kompiuterius, drabužius – juk prie viso to smarkiai prisidėjo ir menininkų fantazija bei rankos...“

– Bene didžiausią pripažinimą jums atnešė „Bobutės skarelės“ – septyniolikos darbų, kuriuose preciziškai ir autentiškai įspaudėte iki skausmo pažįstamą mūsų močiučių gyvenimą, ciklas.

– Šiandien tos drobės – mano vizitinė kortelė. Visa tai dariau iš didelės meilės savo buvusiai močiutei, jausdama ir išreikšdama jai didelį dėkingumą. Turėjau nutapiusi ir jos portretą, bet atrodė, kad privalau padaryti dar ką nors daugiau. Su močiute, galima sakyti, užaugau ir mačiau, kaip ji skrupulingai jautriai iš spintoje padėtos dėžutės rinkdavosi savo tas gėlėtas, kai kurias jau laiko gerokai patikrintas skareles: šita – kasdienė, šita – į bažnyčią, šita – pas daktarą, šita – plonos vilnelės rudeninė... Šie galvos apdangalai po močiutės mirties liko mano namuose kaip relikvija. Net kvapas išsisaugojo.

Atkurdama dažais ant drobės ne tik skarelių piešinius, bet ir audinių faktūras niekada nemaniau, kad šių septyniolikos darbų paroda gali būti tokia populiari Vilniuje, kad miestiečiai priims ją taip jautriai ir suprantamai, nes tai, kas vaizduojama, yra labiau įaugę į kraują žmonėms, augusiems kaimuose bei mažuose miesteliuose. Iš pirmo žvilgsnio daug kam atrodo, kad pakabinau ne paveikslus, o tiesiog skarelių kolekciją – kai kurie parodos lankytojai kėsinosi net pakrapštyti, kad įsitikintų, ar čia audinys, ar piešinys. Viskas atlikta purškiamaisiais dažais – tokią techniką pasirinkau kažkada susižavėjusi grafičiais. Kai vieną dieną sostinės meno inkubatoriaus patalpose visai nevalingai įsižiūrėjau į laiptinės grindis ir sienas – senovines geltonos, baltos ir mėlynos spalvų plyteles, kilo mintis piešinį preciziškai perkelti ant drobės. Vėliau atradau ir daugiau senojo Vilniaus laiptinių ir pati nustebau: vaikštom po jas kone kasdien, o neįžiūrim tokio stulbinamo grožio. Taigi kol paverčiau visa tai dvidešimt trimis masyviais paveikslais, didžiąją dienos dalį praleisdavau su respiratoriumi.

– Šiandien meno rinka jau nebeįsivaizduojama be lanksčios vadybos – kad būtum pakviestas į parodas, muges, neišvengiamai savo vardą turi patikėti dailės rinkos profesionalui.

– Sykį elektroniniu paštu gavau vieną laiškelį – rašė menotyros mokslus studijuojanti mergina. Ji savo kursiniam darbui prašė atsakyti į keletą klausimų apie galerijų veiklą Lietuvoje. Ta pati mergina po kurio laiko pakvietė kavos. Tapytojas Raimondas Gailiūnas dar pastūmėjo sakydamas: „Yra tokia Vilma, tavęs ieško...“ Į „Google“ įrašiau vardą ir pavardę: Vilma Mačianskaitė. Ogi, žiūriu, čia ne šiaip sau mergaitė pirmakursė, o solidi dama. Pasirodo, ir anksčiau ji laiške rašė, kad yra baigusi ekonomikos studijas, eina atsakingas pareigas vienoje drabužių verslo įmonėje, tik šių faktų mano, menininkės, žvilgsnis kažkodėl neužfiksavo.

Iki tol, bendraudama su galerininkais, esu turėjusi karčios patirties. Vieni prieš pat mano pirmosios personalinės parodos atidarymą nusprendė skirti perpus mažesnį plotą; kiti išvakarėse pranešė, kad galerija bankrutavo... O prieš dešimt metų, palikusi namuose dvejų metukų Saulių, nuvažiavau į Maskvą (buvo kelių dailininkų paroda), bet prieš pat parodos atidarymą supratau, kad visi keturi mano kūriniai užstrigo muitinėje ir šventė prasidės be jų... Ir štai – Vilma, patikimas ir idėjų kupinas žmogus. Labai tikiuosi, kad tokių, kaip ji, rasis ir daugiau, – tada menininkams rinkoje vis mažiau teks patirti pažeminimo ir streso.