Eglė Samuchovaitė apie pabėgėlių Lietuvoje padėtį: pritapti kliudo ir visuomenės nuostatos

Bene didžiausias pabėgėlių srautas užfiksuotas 2017 metais, kai jų į Lietuvą atvyko 599. Pernai čia įsikūrė 245, šįmet – 423 pabėgėliai, daugiausia – iš Tadžikistano, Rusijos, Sirijos, Irako.

Požiūris keičiasi, nors ir pamažu

Tiek vietos gyventojai, tiek kai kurie darbdaviai iki šiol junta priešiškumą pabėgėlių atžvilgiu. Tiesa, stereotipai pamažu nyksta.

Antai 2015 metais atliktas tyrimas parodė, kad 75 proc. šalies gyventojų įsitikinę, jog pabėgėlių pas mus jau per akis ir daugiau nebereikėtų priimti, o net 80 procentų įspėjo, jog atvykėliai susidurs su neigiama visuomenės nuomone.

Tuo tarpu šįmet Lietuvos socialinių tyrimų instituto atliktos apklausos duomenimis, jau tik 27 procentai respondentų teigė nenorintys, kad pabėgėliai įsikurtų jų kaimynystėje. 

„Tas pats tyrimas parodė, kad žmonės pabėgėlius vertina ne pagal asmeninę patirtį – dažniausiai jie net nėra su jais susidūrę. Be to, atskiras grupes, pavyzdžiui, krikščionis ar politinius pabėgėlius, žmonės vertina palankiau. Mano nuomone, tos neigiamos visuomenės nuostatos keičiasi“, – sakė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė.

Keisti stereotipinį mąstymą padeda ir įvairios edukacinės iniciatyvos, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“, kurios tikslas – keisti visuomenės ir darbdavių nuostatas parodant, jog darbinės kompetencijos ir kvalifikacijos yra svarbiau nei asmeninė žmogaus praeitis.

Pirmasis žingsnis – kalbos kursai

Pabėgėliams integruojantis didžiausia iškylanti kliūtis yra kalbos barjeras – kuo menkiau moki lietuviškai, tuo mažesnės galimybės susirasti darbą.

„Dažniausiai tokiais atvejais siūlomas nekvalifikuotas darbas už menkesnį atlygį. O juk atvyksta nemažos šeimos, kuriose paprastai dirba vienas žmogus – vyras.

Sunku ir rasti būstą dėl neigiamų visuomenės nuostatų. Neretai būna sumenkę šių žmonių įgūdžiai pasirūpinti šeima ir savimi, ypač jei jie ilgesnį laiką yra praleidę pabėgėlių stovyklose, kur sprendimai priimami už juos. Ir, žinoma, prisideda psichologinės traumos“, – vardijo E. Samuchovaitė.

Lietuvos Raudonasis Kryžius už Europos Sąjungos lėšas yra atidaręs du pabėgėlių konsultavimo centrus – Kaune ir Klaipėdoje. Čia galima gauti psichologo, teisininko pagalbą, mokytis lietuvių kalbos, dalyvauti renginiuose.

„Taip pat turime kuratorių komandą, kuri su prieglobstį jau gavusiu žmogumi sudaro integracijos planą, nusistato trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus, lydi juos į įvairias institucijas.

Tačiau labiau prisidėti galėtų ir visuomenė, ir valstybė. Ji turėtų rasti būdą rengti profesinius kursus keliomis kalbomis, kol atvykėliai nėra išmokę lietuviškai. Taip pat reikalingas profesinis rengimas, perkvalifikavimas. Ir labai svarbus kvalifikacijos pripažinimas, nes neretai žmonės turi išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, tik jie Lietuvoje negalioja“, – sakė E. Samuchovaitė.

Siekia kuo greičiau įsidarbinti

Raudonojo Kryžiaus atstovės nuomone, intensyvesni lietuvių kalbos kursai galėtų būti rengiami jau pačioje darbo vietoje.

Tinkamai integruotis ypač padeda paslaugūs ir padedantys bendradarbiai, socialinę atsakomybę suvokiantis darbdavys. Reikia paminėti, kad darbo vietų pabėgėliams sukūrimas yra subsiduojamas.

Didžioji dalis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos integruojamų žmonių dirba – apie 90 procentų šeimų vyrų arba viengungių. Jie patys suvokia, kad skiriama parama nėra amžina.

„Ilgiau integruotis į darbo rinką užtrunka moterims. Pirmiausia, tose šalyse, iš kurių atvyksta pabėgėliai, dažnai vyrui įprasta išlaikyti šeimą. Antra, šeimos atkeliauja su vaikais, todėl moterys turi jais rūpintis.

Tačiau vis gausėja tokių atvejų, kai moterys, kurios savo kilmės valstybėje niekada nėra dirbusios, Lietuvoje sugeba įsitraukti į darbo rinką, ima kabintis. Yra nemažai sėkmės istorijų – antai turime anglų kalbą tarptautinėje mokykloje dėstantį žmogų, kuriam puikiausiai sekasi“, – vardijo E. Samuchovaitė.