Eglė Skrolytė: „Esu gamtos vaikas, gyvenantis mieste“
„Lietuvos ryto“ televizijos kūrybos vadovė Eglė Skrolytė rudenį su bendraminčiu įkūrė košių restoraną „Sapno košė“. Žinoma moteris atvirauja, kad dabar šį patiekalą namuose verda rečiau. „Skanaujame profesionalų gamintas, tačiau kaip ir iki šiol – kone kiekvieną dieną“, – sako pašnekovė.
Eglė skrolytė
- Atžalos. Meilė ir Rojus Juozas.
- Svajonių šalis. Kurioje dar nebuvau. Madagaskaras. Mongolija. Vietnamas. JAV. Islandija.
- Įsimintiniausia kelionė. Pats gyvenimas man yra gražiausia mano gyvenimo kelionė.
- Geriausia perskaityta knyga. Ta, kurią perskaičius, jaučiuosi nebesanti, kokia buvau iki jos, dovanojanti pokytį. Šiuo metu skaitau poeziją. Rupi Kaur „The Sun and Her Flowers“.
- Tabu. Sąmoningai linkėti pikto.
- Kas yra romantika. Akimirkos išgyvenimas atvirai iki dugno, neapkaišant jos plastmasiniais žodžiais, tradicijomis, daiktais.
- Mėgstamiausias metų laikas. Tas, kurio tuo metu lauki ateinant. Šiuo metu – pavasaris.
- Erzinanti žmogaus savybė. Savybės nežinau, o štai erzinantį elgesį nusakyti lengva: garsų skleidimas prie stalo – čepsėjimas, šlerpsėjimas, srėbimas, pasiteisinant, kad karšta... uhhhh...
Kokias košes mėgstate labiausiai?
Visgi ne saldžias. Labiausiai patinka egzotiškesni košių variantai, su įvairiais priedais – daržovėmis, mėsa, sūriu, kuris gali būti, pavyzdžiui, iškeptas. Su kruopomis galima sugalvoti daugybę labai skanių derinių.
Ar gyvenate sveikai? Kokių taisyklių laikotės?
Sveika gyvensena yra labai plati sąvoka ir kiekvienas žmogus ją interpretuoja skirtingai. Vienam žmogui sveikai gyventi yra išgerti kelias taures vyno, užuot savaitgalį nutrūkus iki sąmonės netekimo, kitam tai yra labai griežtas gyvūninės kilmės produktų atsisakymas, perteklinio vartojimo sumažinimas ir t. t. Man sveikas gyvenimas asocijuojasi su galvojimu ne tik apie kūną, bet ir apie mintis, dvasią. Visgi nelaikau savęs sveikos gyvensenos propaguotoja, man svarbiausia yra susidaryti sąlygas, kad galėčiau gyventi autentišką gyvenimą: turėti jėgų ir energijos, kurią galėčiau skirti savo šeimai, artimiesiems, pomėgiams, profesinei veiklai. Kad gaučiau pakankamai energijos šiems dalykams, laikausi tam tikrų mitybos ir judėjimo taisyklių, praktikuoju jogą, meditaciją, nevartoju alkoholio. Jaučiu atradusi tai, kad man tinka, tačiau norėtųsi kiek daugiau laiko skirti jogai, taip pat noriu pradėti grūdintis, lįsti maudytis į šaltą vandenį.
Kaip auklėjate savo vaikus (viską leidžiate, draudžiate ar ieškote aukso vidurio)?
Deja, bet vis dar juos auklėju (šypteli). Norėčiau juos tiesiog mylėti ir leisti jiems augti, kad jie jaustų mano buvimą šalia ir galimybę į mane atsiremti, kaip į vieną artimiausių žmonių. Pats žodis „auklėjimas“ man asocijuojasi su suaugusiųjų pasaulio sugalvotais standartais, kurių patys nelabai laikomės – sakome vaikams viena, o elgiamės ir gyvename kitaip. Mano asmeninė siekiamybė yra vaikus auginti įkvepiant pačios pavyzdžiu. Jei noriu, kad užaugtų mylinčiais, empatiškais, dėmesingais žmonėmis, aš turiu rinktis buvimą su vaikais, užuot dirbusi viršvalandžius, sėdėjusi socialiniuose tinkluose ar prie televizoriaus. Jei norime, kad mus vertintų kaip tėvus, kaip pavyzdžius, patys turime labai girdėti, pagauti, ką kalbame apie žmones, kaimynus, kaip bendraujame šeimoje ir pan.
Kokia buvo jūsų pačios vaikystė?
Iki 12 m. augau viena, buvau ganėtinai uždara ir gyvenau savo pasaulėlyje. Prisimenu, labai mėgau važiuoti pas senelius, kurie gyveno vienkiemyje, kur mūsų kaimynai buvo didelis obelų sodas, močiutės daržai, didžiulės pievos ir miškas. Tikra vaikystės karalija, kurioje labai mėgdavau leisti laiką. Labai prisimenu tuos rytus, kai paskubomis susisupusi į bet kokį rūbelį išbėgdavau į lauką. Pirmiausia eidavau braškiauti, o tada ant sūpynių, kurias pakabino senelis. Galėdavau suptis ištisas valandas, ir labai mėgau klausytis senelio pasakų. Turėjo tik dvi, kurias sekdavo, bet jis niekada nepavargdavo sekti, o aš klausytis.
Tad galima sakyti, kad esate gamtos vaikas.
Esu gamtos vaikas, gyvenantis mieste. Kuo toliau, tuo labiau save matau arčiau gamtos, ir jei pavyks ten persikelti, bus didžiulė laimė ir atgaiva. O mieste šiuo metu esu dėl aplinkybių – nes patogu ir tai šiuo metu atitinka mano gyvenimo būdą. Bet ateityje labai norėčiau, kad mano gyvenimo būdas pasikeistų į tokį, kurį labiau atitiks gamta.
Ką pasakytumėte sau, jei sutiktumėte save dar paauglę? Ką patartumėte?
Geriau gailėtis to, ką padarei, negu to, ko padaryti niekada neišdrįsai, nors labai norėjai. Taip ir pasakyčiau, nes tam tikrais gyvenimo etapais drąsos ir paprasto tikėjimo savimi man pritrūko...
Ar turite kompleksų? Kaip su jais kovojate?
Turiu. Visi jie susiję su įskiepytu tikėjimu, kad tik žmogus, atitinkantis tam tikrus išvaizdos, elgsenos ir pasiekimų standartus, yra vertas meilės. Mums įdiegiami labai konkretūs visuomenės standartai, kokiems mums reikia būti, kaip kalbėti, kaip elgtis, kad būtum priimtinas ir mylimas, tačiau aš manau, kad absoliučiai jokių standartų žmogui nereikia. Esminis jo poreikis yra puoselėti savo autentiškumą. Aš stengiuosi ne kovoti su kompleksais, bet juos mylėti, ir tai vienintelė mano priemonė būti su jais.
Kada jaučiatės laiminga, kas sukuria Jums pilnatvę?
Nujausdama, kad diena bus saulėta. Anksti ryte ruošdama vaikams priešpiečių dėžutes. Užmigdama ir pabusdama šalia Jono. Atsiversdama išsvajotą knygą... pagaliau. Kurdama. Grįždama namo po jogos. Laimingą mane daro labai daug dalykų, kurie gali atrodyti visai nereikšmingi, bet detalėse, kasdienėse smulkmenose ir slepiasi visa mano laimė.
Papasakokite plačiau apie savo laisvalaikį, gal turite kokių hobių, tradicijų?
Laisvalaikiu labai mėgstu pasivaikščioti viena ar su kompanija. Tai suteikia man labai daug džiaugsmo. Kai sesuo ar draugė man skambina ir kviečia susitikti papusryčiauti ar papietauti, aš pritariu – susitikim, bet – pasivaikščioti. Dabar pagalvojau, kad būtų smagu jau atrasti kažkokių naujų pasivaikščiojimų vietų, nes Vilniaus senamiestis, atrodo, išvaikščiotas iki milimetrų (šypteli). Taip pat labai mėgstu žiūrėti filmus, spektaklius, skaityti knygas, kai tik turiu tam laiko.
Ką gero ir blogo jums davė viešumas?
Jis man nedavė nieko – nei gero, nei blogo, jis tiesiog buvo mano darbo dalis. Kai nebuvau patyrusi, kas yra žinomumas, tai man atrodė romantiška. Tačiau, kaip neretai būna su svajonėmis, sulaukusi visuomenės dėmesio supratau, kas jis nieko nekeičia – viešumas nesuteikė man daugiau vertės kaip žmogui, taip pat nieko iš manęs neatėmė.
Kokia jūsų grožio paslaptis? Kokias grožio priemones ir procedūras laikote būtinomis?
Grožio paslaptis pirmiausia yra juokas, knygos ir švarios emocijos. Tačiau tikiu ir tuo, kad gražiame kūne – graži siela, o ir bendrauti su susitvarkiusiu žmogumi man maloniau. Svarbiausia kiekvienai moteriai yra visuomet tvarkingas manikiūras ir pedikiūras, nesvarbu, profesionaliai ar namuose atliktas, ryškiaspalvis ar nepastebimas. Plaukai, antakiai, rūbai taip pat turi būti tvarkingi ir švarūs, o visa kita – papildomi dalykai. Pati šiemet atradau reguliarias profesionalios kosmetologės paslaugas. Lankausi kas mėnesį, kur priklausomai nuo sezono parenkamos reikalingiausios procedūros – drėkinimas, maitinimas ar kt. Dabar oda nekelia jokių rūpesčių, užtenka rytą vakarą prižiūrėti pagal taisykles ir ji gyvena sau gražų gražios odos gyvenimą (šypsosi). Dar esu atradusi japoniškus veido masažus kobido. Jie tikrai daro stebuklus ir taip giliai atpalaiduoja, jog neretai masažo metu užmiegu, kad ir kaip besistengčiau išlikti budri ir sąmoningai patirti kiekvieną malonumo akimirką.
Kur perkate drabužius? Kokia jūsų silpnybė, kalbant apie aprangą, aksesuarus?
Turiu tam tikrą stilių, daugmaž žinau, kaip noriu atrodyti, tačiau man nėra skirtumo, ar drabužis pirktas paprastoje ar prabangesnėje parduotuvėje, ne pagal tai renkuosi. Tiesa, labai žaviuosi lietuvių dizainerių kūryba, todėl visuomet pasidairau, ką naujo jie siūlo. O didžiausia mano silpnybė yra aksesuarai. Su draugais juokaujame, kad man tinka bet kas, svarbu, kad blizgėtų (šypsosi). Patinka viskas: ir auskarai, ir pakabučiai, apyrankės ir galvos apdangalai. Buvo etapų, kai vaikščiodavau visko daug apsikarsčiusi, tačiau dabar stengiuosi atsirinkti tik vieną ar keletą aksesuarų.