„Kaip ir dauguma teatro žmonių, turiu visokių prietarų. Tikiu, kad geriau daug darbų ir veiklos nei visai nieko. Nors ir šiek tiek baisu, kad nebus laiko pailsėti, – jau pažįstu save ir žinau, jog man poilsis yra privalomas. Tačiau esu laiminga, kad tiek daug manęs ir mano darbų reikia“, – neslepia režisierė, viena iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovų Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ (30).
Jau pusantrų metų trise – su režisieriais Kamile Gudmonaite ir Antanu Obcarsku – sprendžiate, ką rodys Nacionalinis dramos teatras. Ar aptilo komentarai: ką tas jaunimas supranta apie teatrą?
Jų šiek tiek mažiau, bet yra ir, manau, bus. Ne vien apie mus, bet ir apie kitus jaunus žmones, kurie ateis vadovauti. Tokia ta priešprieša tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartų. Bet teatro viduje bendravimas šiltėja, jaučiame vis didesnį palaikymą, pradeda judėti procesai, kurių tikėjomės. Atsiranda pritarimas, pasitikėjimas, siūlomų idėjų pripažinimas. Taip, pradžioje buvo daug atsargumo. Ir tai – normalu. Kai valstybiniuose teatruose keičiasi vadovai ar meno vadovai, visi žiūri įtariai į naujus galios pozicijoje atsiradusius žmones.
Esu dėkinga, kad dauguma teatro žmonių pasirinko ne kariauti, o leisti mums dirbti ir pažiūrėti, kas išeis. Be to, daugumai aktorių buvome pažįstami: mes su Antanu teatre prieš tai jau dirbome asistentais, buvome sukūrę spektaklių, Kamilė irgi buvo žinoma režisierė. Nebuvo taip, kad trys jauni mokslų nebaigę akademijos studentai atėjo versti teatro iš pagrindų.