Prieš penkerius metus į Angliją gyventi išvykusi pramogų pasaulio atstovė Eglija Vaitkevičė prisipažįsta, kad užkariauti Londoną nėra taip paprasta, kaip atrodo. Energija spinduliuojančiai moteriai svečioje šalyje teko įveikti daug iššūkių, bet, baigusi mokslus pasaulio parfumerių sostinėje Grase Prancūzijoje, įkūrė verslą ir dabar jaučia kasdien galinti vis daugiau.
Jūratė Bratikienė
Jau penkeri metai, kaip gyvenate Londone. Ruošdamasi išvykti iš Lietuvos buvote gerai žinoma mūsų šalyje. Ar paprasta pradėti gyvenimą nuo nulio svetimame krašte?
Šiandien jau galiu pasakyti, kad tada turėjau pernelyg daug fantazijų. Į naujo gyvenimo pradžią žvelgiau pro rožinius akinius. Laikui bėgant pamačiau, kad mano susikurtas iliuzijų pasaulis neatitinka realybės. Kalbu apie pramogų sritį, kurią Lietuvoje gerai išmaniau. Tuo metu mūsų šalyje sulaukdavau daug pasiūlymų dainuoti, turėjau nuolatinių užsakovų. Tačiau Londone galioja kitos taisyklės.
Neįvertinau, kad esu žinoma tik Lietuvos žiūrovams. Tikėjausi, kad savo atviromis idėjomis sudominsiu daugelį. Vis dėlto pamačiau, kad žmonių, siūlančių panašias mintis Didžiojoje Britanijoje, – tūkstančiai. Supratau, kad labai sunkiai ir daug dirbdama geriausiu atveju tapčiau vidutinio lygio atlikėja. Bet ir dėl to būtų reikėję stipriai kovoti. Tad išsigandau, tuomet labai save nuvertinau.
Esate gimusi ir augusi Vokietijoje. Tad kodėl pasirinkote ne šią šalį?
Tiesa, gimiau Berlyne ir jame gyventi man būtų buvę kur kas paprasčiau. Tačiau priimdama sprendimą galvojau ir apie savo dukrų poreikius, o jos mokėjo kalbėti angliškai. Jaunėlė dar buvo nebaigusi mokyklos Lietuvoje, vyresnioji studijavo Danijoje (vėliau mokslus tęsė Londone). Be to, tuo metu Didžiosios Britanijos sostinėje taip pat turėjau draugą, kuris man labai pagelbėjo, padėjo persikraustyti. O į svetimą šalį atvykusiam žmogui pagalba visada labai reikalinga. Taip viskas ir susiklostė.
Kuo pirmiausia užsiėmėte Londone?
Iš pradžių intensyviai ieškojau darbo – norėjau išbandyti save grožio paslaugų parduotuvėse. Tačiau trečiojo pokalbių etapo vis nepavykdavo pereiti. Matyt, koją kišo anglų kalbos spragos. Vien tik išmanyti grožio sritį neužteko. Tačiau esu iš tų žmonių, kurie, prieš pat nosį užsitrenkus durims, su dar didesne jėga į vidų ima veržtis per langus (juokiasi). Taigi tikrai nenuleidau rankų.
Kadangi buvau baigusi aromaterapijos studiją, kūriau kvepalus, buvau išmaišiusi Provansą, supratau, kad reikia tęsti veiklą šioje srityje. Beje, turiu ir kosmetologės diplomą, ir pedagoginį išsilavinimą – esu baigusi politikos mokslus. Visgi labiausiai mane viliojo sritys, susijusios su kūryba, grožiu, parfumerija, moteriškumu. Ir, tiesą sakant, visada patiko vienu metu turėti keletą veiklų.
Paneigsite stereotipą, kad žaviai moteriai nereikia dėti daug pastangų, norint rasti gerą darbą?
Lietuvoje iš tiesų buvo viskas paprasčiau – užtekdavo plačiau nusišypsoti ir visos durys atsiverdavo. Londone nebuvo taip lengva. Supratusi, kad nebūtinai iškart užkariausiu publiką pasirodymais, uoliai ieškojau darbo. Norėjau iškart integruotis į Londono visuomenę, o ne suktis tik tarp lietuvių. Nors tautiečiai man tikrai daug padėjo pačioje pradžioje.
Sunkiausia buvo tada, kai sėkmė svečioje šalyje taip greitai nenusišypsojo. Praradau pasitikėjimą savimi, jaučiausi sugniuždyta. O Londonas netiki ašaromis. Reikėjo vėl stengtis patikėti savimi, įrodyti sau iš naujo, ką galiu. Nė vienas mano diplomas iš Lietuvos čia negaliojo.
Jei viskas taip lengvai klojosi Lietuvoje, kodėl nusprendėte išvažiuoti?
Nes supratau, kad man šiame krašte per ankšta. Nebemačiau perspektyvų. Tikriausiai Lietuva man per maža – nenorėjau savo gyvenimo sustabdyti ties Laisvės alėja Kaune, kur gyvenau. Troškau gyventi didelėje šalyje. Kai pagalvodavau sau, kad visas mano tolesnis gyvenimas taip ir prabėgs, užklupdavo depresyvios mintys. Vidinis balsas sakė, kad reikia tučtuojau siekti didesnių tikslų. Taip atsidūriau Londone.
Atvykusi pradėjau iš naujo mokytis kosmetologijos. Norėjau gauti pažymėjimą, kad galėčiau oficialiai dirbti. Baigiau penkerius kursus. Taigi raudonų kilimų, koncertų, scenų ir vėduoklių su svarovskiais mano gyvenime nebeliko. Pradėjau rimtai dirbti kosmetologe.
Anglijoje, jei atitinka sąlygos, gali darbuotis namuose. Man pasisekė, nes turėjau tokias galimybes – nuomojausi namo dalį, tad užteko vietos kabinetui įrengti. Iš to ir gyvenau. Milžiniškų pajamų negaudavau, todėl teko stipriai taupyti. Buvau sau griežtai pasakiusi nieko nepirkti, nes turėjau vieną didelę svajonę – profesionaliai studijuoti parfumerijos mokslus Prancūzijoje. Norėjau sukurti pasaulyje žinomą prekinį ženklą.
Atrodo, jūsų niekas nesustabdys...
Tikrai ne (juokiasi). Dirbau labai daug, nes troškau kuo greičiau surinkti reikiamą pinigų sumą. Paskolų imti nenorėjau – tiesiog stipriai susiveržiau diržą ir, kaip minėjau, daug ko atsisakiau. Pavyzdžiui, man didžiausia laimė buvo įsigyti kelis skirtingų eterinių aliejų buteliukus, o drabužiams, kitoms moteriškoms smulkmenoms išlaidauti sau neleidau.
Suskaičiavau, kad per penkiolika metų savo verslą turiu tvirtai pastatyti ant kojų. Gyvenant Londone tai padaryti yra visos sąlygos, tik reikia idėjų, didelio darbštumo ir daug valandų kruopštaus darbo. Beje, nesiliauju ir toliau tobulėti kosmetologijos srityje, nes noriu gauti aukščiausio lygio kosmetologės sertifikatus, galiojančius visame pasaulyje. Trokštu įkurti parfumerijos ir grožio kliniką. Mano draugės neabejoja, kad pasiseks, nes gerai mane pažįsta – visada stengiuosi pasiekti savo tikslų.
Radau kelių, kaip patekti į pasaulio parfumerių sostinę Grasą Prancūzijoje. Baigiau įdomius bei vertingus mokslus ir iškart pradėjau kurti savo kvepalus. Juos išleidau šių metų pavasarį, per savo gimtadienį. Norint viską atlikti profesionaliai, tai yra labai sudėtinga procedūra. Produktą kūriau lygiai metus – viskas turėjo atitikti Europos reikalavimus. Reikėjo gauti kiekvieno ingrediento, kurių apie 40, saugumo sertifikatus. Kol gavau 80 puslapių sertifikatą, kad mano prekė saugi, užtruko. Be šio dokumento negalėčiau pardavinėti tokio produkto net savo interneto parduotuvėje.
Greitai turėsiu jau trejus savo kvepalus. Mano produktai pardavinėjami internetu, laukiami Liuksemburgo ir Londono krautuvėlėse. Galiu pasakyti, kad verslą pastatyti ant kojų tikrai nebuvo lengva.
Ko, be profesinių dalykų, Anglijoje dar teko mokytis?
Čia gyvendama supratau labai įdomų dalyką – kiekvienas iš mūsų turime įvairių baimių, kompleksų, nusistatymų. Kad ir kur būtume, kad ir į kokį pasaulio kampelį pabėgtume, jie niekur nedingsta, bet keliauja kartu su mumis. Atskridusi į Londoną suvokiau, kad mano problemos atvyko su manimi. Baimės nedings, jei su savimi nedirbsi. Teko daug specialios literatūros perskaityti, paanalizuoti save, savo poelgius, nemažai pamedituoti. Manau, pasikeičiau. Dideliame mieste sutikau daug įdomių žmonių, su kuriais ėmiau aktyviai bendrauti. Nors daugelis sako, kad anglai yra uždari, aš taip nesakyčiau. Galbūt todėl, kad pati esu labai atvira. Kad kažką gautum, iš pradžių turi duoti. Tiesa, nesistengiu tapti tokia kaip anglės – noriu būti joms savaip įdomi.
Man labai patinka šių žmonių mandagus elgesys, šypsenos veiduose. Netyčia užlipusi anglei ant kojos pirmiausia sulaukiu jos atsiprašymo. Dabar ir pati taip elgiuosi. Anglų mentalitetas man labai tinka. Pati jiems pasakoju esanti paprasta moteris, atvykusi iš Lietuvos. Atvirai kalbu apie savo veiklas. Anglai stebisi, kiek visko gebu daryti, kaip viską metusi viena ryžausi pakeisti šalį, viską pradėti nuo nulio.
Tiesa, čia nesu išliejusi nė vienos ašaros. Jaučiu gyvenanti labai realistinį gyvenimą. Neturiu noro kažką kopijuoti ar pralenkti veikloje, bet siekiu daryti tai, ką galiu geriausiai. Pagal savo gebėjimus. Kasdien stengiuosi pranokti pačią save. Gal dėl to man sekasi, sulaukiu vis daugiau pagalbos iš šalies. O mano aplinka labai įvairi – bendrauju ir su lietuviais, ir su anglais. Abiejų tautybių moterys manęs prašo, kad jas mokyčiau parfumerijos paslapčių. Matau, kad neturiu kur trauktis, tad nuo rudens to imsiuosi. Veiklos man niekada ne per daug (juokiasi). Turiu planų mokymus vesti ir kitose šalyse, kur yra lietuvių bendruomenių ir kurių nariai trokšta parfumerijos žinių. Į tai žiūriu labai atsakingai, todėl rimtai ruošiuosi. Negaliu dirbti bet kaip.
Darbas veja darbą, o ką veikiate laisvalaikiu?
Visas mano laisvalaikis prabėga naujų kvepalų pristatymuose, parfumerijos parodose, botanikos soduose... Taigi poilsį derinu su darbu. Kadangi aš – laisva moteris, visas savo valandas skirstau taip, kaip pati noriu (šypsosi).
Esu iš tų žmonių, kurie sau nuolat kelia naujus tikslus. Skatinu ir kitas moteris pildyti savo svajones. Sakau, kad pasaulis kupinas galimybių. Tik reikia ne vien svajoti, bet ir turėti konkretų planą. Pati labai aiškiai planuoju savo ateitį, kiekvieną dieną. Į Angliją irgi atvažiavau su storu bloknotu, į kurį buvau surašiusi viską, ką noriu čia nuveikti ir pasiekti. Kai turi aiškių tikslų, žinai, kokius žingsnius kurią dieną žengsi, gali ir kalnus nuversti. O jei matau, kad kažkas nepasisekė, imuosi atsarginio plano. Daug ką darydamas, klupdamas, stodamasis ir vėl bandydamas galiausiai atsiduri savajame kelyje.