Ekskursijas Stambule organizuojantis J. Simanavičius nuves ten, kur tradicinis gidas paprastai nevedžioja

Iš Biržų kilęs diplomuotas žurnalistas Justinas Simanavičius, neatradęs savęs Lietuvos žiniasklaidos orbitoje, nustūmė savo profesiją į šalį ir, veikiamas nuo vaikystės auginamo kelionių troškulio, šiandien jau išmaišė ne mažą pasaulio dalį ir susikoncentravo ties dviem savo brangiausiais planetos taškais – gimtaisiais Biržais ir prieš daugelį metų atrastu Stambulu.

Biržuose kaip Stambule: mikro ir makro erdvės. Jis turi nepaprastą pasaulio stebėtojo ir vertintojo talentą. Prisimindamas savo mamos pasakojimą, kaip ji užaugo Biržų krašto vienkiemyje ir iki septynerių metų namuose nesutiko nė vieno užklydusio jauno žmogaus, Justinas randa paralelę su savimi: „Biržai, kol gerai nežinojau jų istorijos ir kultūros, visada atrodė mažas provincijos miestelis, mano vaikystėje po Nepriklausomybės gana neramus – su siautėjančiomis ekonominių ir kriminalinių nusikaltėlių gaujomis. Tarkime, sumažintas Panevėžio variantas. Arba esi kietas, arba – niekas. Jame augdamas nuo mažens išmokau būti su savimi, su savo susikurtu mikro pasauliu, tarsi pro didinamąjį stiklą stebėjau gamtą, žmones, tačiau visada knietėjo sužinoti, kas gi dedasi pasaulyje už šio miestelio ribų? Už XVI a. Radvilų pilies ir seniausio gynybiniais sumetimais iš užtvenktų Agluonos ir Apasčios upių suformuoto Lietuvos ežero – Širvėnos.

Kai močiutės trečiasis vyras ukrainietis padovanojo rusų kalba išleistą „Mažąjį pasaulio atlasą“, man buvo septyneri. Atsiverčiau puslapį su Afganistano teritorija ir matau taškiukais pažymėtą Kandagaro dykumą: kažkodėl pajutau tokią didelę trauką ten pabūti... Kai lapkritį, iškritus pirmam sniegui, su kiemo vaikais žaisdavom gaudynių, įsivaizduodavau, kad lakstau... po Kandagaro dykumą...“ Jau antroje klasėje Justinas išmoko beveik visas žemėlapyje pavaizduotas pasaulio valstybes ir jų sostines (išskyrus Afrikos žemyną) ir labai laukdavo šeštadienio „Respublikos“ dienraščio, kurio paskutiniame puslapyje būdavo spausdinama pasaulio šalių oro temperatūra, kad su mama galėtų žaisti spėlionių žaidimą – kiek tą dieną termometro stulpelis rodo viename ar kitame pasaulio mieste.

Nutrūktgalvis. Niekam nekyla dvejonių, kad Biržai – literatūros kraštas: Balys Sruoga, Kazys Binkis, Borisas Dauguvietis, Jonas Mekas... Šiandien čia kasmet vyksta tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, čia nuo seno gyvena anglų kalbos vertėjas ir mokytojas Povilas Gasiulis, be kurio šiandien neįsivaizduojame geriausių Ernesto Hemingway ir Jerome’o Davido Salingerio kūrinių lietuvių kalba. Jis buvo ir Justino anglų kalbos mokytojas, jo dėka į vaikino rankas pateko Jacko Kerouaco „Kelyje“ – ir tai dar labiau užaštrino kelionių troškulį. Jo progresyvi gimnazija žinias moksleiviams formavo ne „iškalti“, o „suprasti“, „pajausti“ principu.

„Nuo pažinties su romanu „Kelyje“ prisiekiau sau viską daryti taip, kad gyvenčiau keruakišką gyvenimą. Jau po dešimtos klasės su bičiule Elita, kuri šiandien gyvena Airijoje ir augina tris vaikus, išvarėm dirbti Olandijos baruose. Prieš išleisdama nepilnametį mama patarė: „Nepamiršk tėvo paprašyti šimto litų ir įsimesk porą blokų cigarečių – parduosi, turėsi, ką valgyti“. Ten patyrau tikrą keruakišką gyvenimą: dirbau baruose, susipažinau su azerbaidžaniečių mafija, rūkiau žolę, keliavau autostopu, nakvodavau po tiltais... Nors visada buvau susikūręs „šauniojo berniuko“, „puikiojo mokinio“ įvaizdį, kad slapta galėčiau leistis į chuliganiškus nuotykius, tačiau, grįžęs rudenį į vienuoliktą klasę, nutariau dar geriau mokytis, kad nereikėtų gyvenime bomžauti. Mano kredo: „Dirbk lengvai ir tik ten, kur saulė šviečia.“

Kita vasara – Maljorkos barai, po beveik pusantro tūkstančio eurų kas mėnesį: vaikas maudosi piniguose, taupo ir svajoja apie kitas keliones. Prieš trylika metų nedažnas litais Lietuvoje tiek gaudavo. Buvau ir tebesu užsispyręs: dar septintoje klasėje, nunešęs straipsnį į „Biržiečių žodį“, eidamas aplink ežerą, tvirtai apsisprendžiau tapti žurnalistu – bet kokia kaina, kad ir kiek kartų reikėtų griūti ir keltis. Svajojau būti karo žurnalistu ir dirbti Artimuosiuose Rytuose. Per sostinės Muzikos dienas susipažinau su Kristina Kagdo, atvykusia, iš Sirijos, kai jai buvo trylika ir ten dar nevyko karas. Ji galutinai įkvėpė aplankyti jos gimtąjį Damaską. Nuskridęs į Stambulą, iš jo su drauge į Siriją keliavau autostopu. Man buvo devyniolika. Damaską įsivaizdavau senovinės architektūros jazminais ir kava kvepiantį miestą. Toks jis mane ir pasitiko, tik kvepėjo gal net išraiškingiau, nei įsivaizdavau. Baisu net pagalvoti, kad šalis vėliau buvo susprogdinta, įskaitant ir namą, kuriame gyveno Kristina Kagdo. Į Siriją atvykau pilname arbūzų sunkvežimyje, su 16 kg sveriančia kuprine ir rankoje laikydamas stiklainį su skorpionu (ketinau užsiveisti šių gyvių). Labiausiai norėjau aplankyti vieną seniausių pasaulyje, veikiantį nuo šeštojo amžiaus Mar Musos krikščionių vienuolyną, nuo Damasko nutolusį į dykumą maždaug per šimtą kilometrų.

Kai grįžęs įstojau į žurnalistiką ir pradėjau mokytis, nuobodesnio savo gyvenimo negalėjau net įsivaizduoti. Tada norėjosi išgerti, tusintis, kabintis už ko nors aštriau... Prasidėjo savidestrukcinė keruakiška gyvenimo dalis. Nesistebėkit, mano avantiūriška prigimtis eina iš ten, kur ėjo Sruogos, Binkio, Dauguviečio, Meko – gal ir nekuklu lygintis, tačiau mes visi turime pasiutėlių nutrūktgalvių geną. Turkai apie prigimtį sako: „Apkabink gyvenimą – apkabinsi savo praeitį.“

Mano Stambulas. Justinas dažnai cituoja XVI a. Osmanų imperijos sultono Suleimano Didžiojo žodžius: „Jeigu norite suskaičiuoti laiką ir prabėgančias gyvenimo akimirkas, pamėginkite suskaičiuoti, kiek per penkiolika minučių smėlio laikrodyje iškris smiltelių.“ Sako, Turkijos Justinas niekada nemėgęs, ją laikęs nemaloniu tranzitu į nuostabiąją Siriją, bet tik todėl, kad nieko apie ją nežinojo. Grįždamas iš Sirijos, apsistojo Stambulo Bišektašo rajone ir iš ten nubėgo prie Bosforo sąsiaurio, prie tilto, skiriančio Europą nuo Azijos. „Kai nuleidau kojas į vandenį, iš vieno baro išgirdau nepaprastai nostalgišką dainą – tai buvo Sezen Aksu „Ne kariauk, o mylėkis su manim“. Nuo tos akimirkos pajutau pasimylėjęs su Stambulu: noriu čia gyventi. Po nuobodžių studijų, po dar nuobodesnio darbo viešųjų ryšių agentūroje, po apmąstymų, kad nieko gyvenime dar nenuveikiau, nes esu klajoklis, supratau, kad turiu kažko griebtis.

Po apmokymų įsisukau į „Novaturo“ gidus, norėjau Ispanijos, Kroatijos, bet pasiūlė trims mėnesiams Turkiją – iš jos taip ir nebeišėjau. Mačiau visko – net ir to, kaip lietuvis, išvykęs su žmona medaus mėnesio, duoda jai į galvą, nes ši į turkus pasižiūrėjo... Vis dėlto fasadinis, į Vakarų ar Rusijos turistus orientuotas pseudo pasaulis – ne man. „Justai, mokykis turkų kalbos ir kaip žmogus gyvenk Turkijoje“, – sukilo ambcijos. Taip ir padariau. Nepasakyčiau, kad Stambulas su penkiolika milijonų burnų mane iškart pasitiko draugiškai. Trumpam įsikūriau prestižiniame rajone, tačiau prirūkytame rūsyje, kuriuo teko dalytis su šizofrenija sergančia šveicare.  Po kurio laiko Didžiajame miesto turguje pardavinėjau juvelyriką. Karinis pučas, teroristiniai aktai Bešiktašo stadione ir naktiniame klube, pasitinkant 2017-uosius, kuriam laikui turgų pavertė tuščia vieta, miestą užvaldė baimė. Netekau darbo, prisijungiau prie „Makaliaus“ komandos ir dirbau gidu Indonezijoje, Filipinuose, Kuboje...

Kaupiau patirtį ir vieną dieną nusprendžiau organizuoti privačias ekskursijas po Stambulą – ten, kur tradicinis gidas paprastai nevedžioja ir galbūt net nerekomenduoja eiti. Pavyzdžiui, į kvartalą, kur gyveno ir mirė lenkų poetas Adomas Mickevičius ir kur šiandien ši vieta garsėja narkotikų prekyba, Sirijos pabėgėliais, prostitutėmis, kur ekskavatoriai naikina dviejų trijų šimtų metų senumo namus, kad tos landynės būtų išnaikintos. Arba – į nebeveikiančią armėnų bažnyčią, kurioje šiandien gyvena dvylika prostitučių. Mano turistai pirmiausia – avantiūristai, smalsūs, „aštrūs“ ir išsilavinę, jiems nereikia aiškinti, kas yra Orhanas Pamukas.“

Biržų paralelė. Justinas akcentuoja, kad Biržų didingasis istorinis laikotarpis sutampa su Stambulo aukso amžiumi – tai XVI-asis šimtmetis. „Biržų pilis ir dirbtinai sukurtas Širvėnos ežeras (toks vienintelis Europoje), kad atlaikytų švedų antpuolius, – Radvilų nuopelnas. Tuo metu Konstantinopolyje (Stambule) viešpatauja ir Osmanų imperijos teritorijas plečia sultonas Suleimanas Didysis, stato pačias įspūdingiausias pasaulyje mečetes (norėdamas pranokti Justinianą, kuris VI a. išgarsėjo bizantiškąja Sofijos bažnyčia, pastato Suleimanijos mečetę;  tuo metu Biržuose statoma pilis) ir galiausiai palikuonių paprašo po mirties širdį palaidoti Stambule. Ne veltui vėliau Napoleonas yra pasakęs, jei pasaulis būtų viena valstybė, jos sostinė būtų Stambulas.

Biržai visada garsėjo tarpusavyje gerai sutarusių religinių konfesijų gausa (net aštuonios), Stambulas – taip pat: Balato rajone, kuriame dabar gyvenu, gali sutikti ir žydų ortodoksą, ir stačiatikį, ir kataliką, ir musulmoną, ir laisvamanį hipsterį, ir garsų menininką, tarkime, kino režisierę Ceyda Torun, kuri mano rajoną išgarsino juosta „Stambulo katės“. Bosforo sąsiaurio Auksiniame rage visais metų laikais labai patinka maudytis – taip kaip vasaromis Širvėnos ežere. Galiausiai – Stambulas ne kartą yra patyręs žemės drebėjimų, o Biržai iki šiol kenčia nuo karstinių įgriuvų (dešimt tūkstančių gyventojų ir tiek pat šiame krašte smegduobių; vien mano sodyboje Ripeikių vienkiemyje jų apie dvidešimt). Čia dažnai gali išgirsti iš vietinių: „Čia yra, o čia jau ir nėra“. Taigi biržiečių fatalistų mentalitetas labai siejasi su Stambulo gyventojų laikinumo šioje žemėje supratimu ir pajautimu.

Stambulo turkai ir biržiečiai turi labai panašų didelį savivertės jausmą – onorą ir autoironiją, tik pirmieji mandagūs ir jausmingi, o mes stačiokiški. Biržai garsūs duona ir alumi, Stambulas – anyžine degtine – rakiu ir žuvimi. Nuo durų Stambule iki durų Biržuose – septynios valandos, dar – keliolika minučių iki Ripeikių vienkiemio, kur sodyboje ketinu rengti turkiškus vakarėlius, persų poezijos skaitymus, sufijų meditacijas. Savo mieste šią vasarą organizavau kino festivalį, pernai – teatralizuotas ekskursijas. O Stambule savo avantiūristams visada patariu atsikratyti stereotipų apie šį miestą, nes jis perprantamas ne protu, o jausmais.“