Ekspedicijų į ašigalius dalyvis Benas Saundersas: „Mes – prisitaikančios būtybės“

Treniruotas kūnas Beną nuvilia itin retai, net kai tenka šliuožti slidėmis per Antarktidą ar Arkties vandenyno ledu tūkstančius kilometrų, tempiant paskui save porą šimtų kilogramų sveriančias roges. Jis – vienas iš trijų žmonių istorijoje (ir jauniausias iš jų), kurie po vieną slidėmis pasiekė Šiaurės ašigalį. Tai buvo dar 2004-aisiais. Dar labiau britą išgarsino pernai spalį pradėtas ir šių metų vasarį baigtas žygis į Pietų ašigalį. Jis su bičiuliu Tarka L’Herpiniere’u pirmieji pasiekė šį tašką ir grįžo atgal tuo pačiu maršrutu, kaip XX amžiaus pradžioje mėgino garsieji tyrėjai seras Ernestas Shackletonas, Robertas Falconas Scottas, – 2888 kilometrų pastarojo ekspedicija laikoma ilgiausiu tik žmonių jėgomis vykdytu poliariniu žygiu istorijoje.

Kaip ir Scottas, Saundersas ir L’Herpiniere’as, startavo Roso saloje, Pietų ašigalį pasiekė antrąją Kalėdų dieną ir jau šių metų vasario 7-ąją grįžo į tą pačią salą. Jų įkvepėjo kapitono Scotto ekspedicija baigėsi tragiškai – visi vyrai grįždami atgal mirė nuo išsekimo, bado ir beprotiško šalčio. Po šimto metų garsiojo atradėjo anūkas Falconas Scottas tapo vienu Beno ir Tarkos žygio globėjų. 

Šiandien Benas Saundersas – garsus pranešėjas, besidalijantis patirtimis ir mokantis kitus nebijoti iššūkių, tikėti, jog mintis, aistra ir svajonė gali nepaprastai daug – net priversti toliau dirbti pervargusį kūną. Jis gyvena iš įvairių patyrimu grįstų projektų, paskaitų, yra „Land Rover“ ženklo ambasadorius. 

Savo įdomią istoriją jis pasakojo ir gausiai „Siemens“ arenoje susirinkusiai publikai – buvo vienas verslo ir lyderystės forumo „Forum One“ pranešėjų. „Man pas jus labai patiko. Norėčiau grįžti ir kitąmet“, – džiaugėsi susitikus viešbučio „Kempinski Hotel Cathedral Square“ vestibiulyje. Išvakarėse užsibuvęs forumo uždarymo vakarėlyje, interviu jis atėjo minučių tikslumu – net mažiausių klaidų neatleidžianti Šiaurė išmokė punktualumo ir disciplinos. 

Kad armija – ne man, supratau gana greitai. Per daug branginu laisvę, o šioje sistemoje jos yra mažiausia – privalu paklusti įsakymams. 

Benai, kam jums tos rizikos, normalaus žmogaus akimis, – beprotybės reikia?

Mokykloje nebuvau tvirtas ir sportiškas, prastai sekėsi futbolas, o tarp britų berniukų tai jau reiškė, jog esu antrarūšis. Laikui bėgant supratau, kad labiau, nei spardyti kamuolį, man patinka sportuoti lauke – lipti į kalnus, eiti į žygius, slidinėti, čiuožinėti, buriuoti.

Vaikystėje ir pamilau gamtą, pradėjau kelti sau ištvermės iššūkius. Antra priežastis – žavėjimasis nuotykiais ir atradėjais. Nepažinojau savo tėčio – jie su mama išsiskyrė, kai buvau penkerių su puse, jis mirė, kai sulaukiau dešimties, todėl nesąmoningai žavėjausi stipriais vyrais, herojais. Tokie man atrodė įvairūs tyrėjai, alpinistai. Vaikystėje maniau: va jie tai patiria NUOTYKIŲ. Ir išties gyvena.

Studijavote karybą, bet mūšio lauku pasirinkote šimtus kilometrų speiguose. Kodėl nelikote karo sistemoje? Juk tai – irgi arti didvyriškų žygių, kurių troškote. 

Kad armija – ne man, supratau gana greitai. Per daug branginu laisvę, o šioje sistemoje jos yra mažiausia – privalu paklusti įsakymams. Bet kariuomenės patirtis – puiki. Sustiprėjau fiziškai, pradėjau dirbti komandoje ir subrendau, išmokau jaustis atsakingas už kitus.

Pirma ekspedicija buvo tokia, kad galėjote mesti ir tą užsiėmimą.

Turėjo praeiti daug laiko, kol iš to, ką veikiu, pradėjau išsilaikyti ir dar – šį tą uždirbti. O prieš beveik trylika metų išėjome dviese, Šiaurės ašigalio nepasiekėme, oro sąlygos buvo siaubingos. Košmaras prasidėjo dar iki ekspedicijos – nesurinkome pinigų, nedominome žiniasklaidos, kartu – ir rėmėjų. Grįžau iki ausų prasiskolinęs, įsitikinęs, kad turiu ieškotis normalaus darbo.

Ir dar – užpultas meškos? Apšalęs?

Už saugumą buvo atsakingas mano porininkas, jis – vyresnis, ir jis buvo vadovas. Netikiu tokiais dalykais, bet vieną akimirką aiškiai pajutau, kad turiu pasisukti į dešinę. Mus sekė meška. Mano porininkas turėjo šautuvą, jis... užsikirto ir neiššovė. Kažkokiu būdu pavyko žvėrį nubaidyti. 

Šaltis kanda. Keliaujant Pietuose nukentėjo mano kairės kojos pirštai, Tarkai kliuvo dar smarkiau. Gal kam mes atrodome užsigrūdinę ir viskam atsparūs, bet išties po pastarosios ekspedicijos mano rankų pirštų galai buvo skausmingi, kelias dienas – praradę jautrumą. Veidas taip pat jautrus. Net grįždamas po vakarėlio Vilniuje, nors tebuvo kokie šeši laipsniai šalčio, jutau nosies galiuką, skruostus – esu pašaldytas. Keliaudamas slidėmis per Arkties vandenyną ir Antarktidą išmokau neapsimetinėti supermenu. Taip, save reikia paspausti, kai, atrodo, nebėra jėgų, bet negali nesustoti, jei jauti, kad šąla pirštai. Privalu surasti kitas pirštines ar kojines. 

Keliaudamas slidėmis per Arkties vandenyną ir Antarktidą išmokau neapsimetinėti supermenu. Taip, save reikia paspausti, kai, atrodo, nebėra jėgų, bet negali nesustoti, jei jauti, kad šąla pirštai. Privalu surasti kitas pirštines ar kojines. 

O kai leidžiatės į žygius vienas, nebaisu, kad vienas ir mirsite, niekas net palaikų nesuras?

Tam nėra per daug laiko, paprasčiausiai darau viską, kad išgyvenčiau. Geriau pagalvojus, žūti Londone galėjau taip pat sėkmingai, kaip ir Arktyje. Dusyk mane, važiuojantį dviračiu, partrenkė mašinos. Juk rizikuoji net eidamas per gatvę. Tik mano ekspedicijos skamba egzotiškiau – Arktis, Antarktida – tarsi tai būtų tiesiausias kelias į mirtį. Taip nėra. 

Ką galvojate slidėmis traukdamas šimtus kilometrų, kur horizontas susilieja su žeme? Ir beprotiškai šalta. Jokio kelio, žemėlapio, prieš akis – aiškaus taško, į kurį galima orientuotis.

Išties ir sunkiausia, kai oras prastas, negali matyti horizonto. Viskas viskas balta. Ir tą matai valanda po valandos, diena po dienos. Jokio kito peizažo. Tada „žiūri“ į save, savo atsiminimus, praeitį, lyg kraustytum seną namų palėpę, kurios neatidarei dvidešimt metų, o ten – daugybė nuotraukų ir atminčių, kurias gera perkratyti, atsiminti savo pirmąją klasę, kaip ir kodėl elgeisi tenai.

Galvojau ir apie namą, į kurį kraustyčiausi, planavau ekspedicijas, generavau verslo idėjas – tiek laiko mintims, kiek čiuožiant 2800 kilometrų iki Pietų ašigalio ar maždaug perpus mažiau iki Šiaurės, vargu ar rastum kitomis aplinkybėmis. Šiaurėje, keliaujant per vandenyną, drėgna, daugiau gryno ledo, jo nuolaužų – ten judėti sunku. Pietuose, kur žemynas, – itin sausa ir – gerokai toliau. 

Ilgiausioje ekspedicijoje į Pietų ašigalį buvome dviese, bet didžiąją dienos dalį net nesikalbėdavome – čiuoždavome vienas paskui kitą, abu panirę savo šiltuose kostiumuose, didelėse kepurėse ir mintyse. Net išgirsti, ką sako kitas, per amuniciją būtų sudėtinga. Dviese, bet – po vieną. Per ausines klausėmės muzikos. Ir tai tikrai padėjo. 

Kokia buitis ekspedicijoje? Kaip prausiatės, skutate barzdą, pagaliau – ar rytą skamba žadintuvas?..

Keisčiausia, jog tereikia poros dienų persiorientuoti, kad higiena ir kiti dalykai čia – kitokie. Ir tas naujas režimas ima atrodyti visiškai normalus. Normalu mėnesius nesėdėti patogioje kėdėje, nesinaudoti šakute ir peiliu, o viską – pusryčius, pietus, vakarienę – valgyti vienu ir tuo pačiu šaukštu. Ir apatinius keisti kas dvi ar tris savaites tampa normalu. Veidą kartais patriname sniegu, delnus – dezinfekuojamuoju skysčiu, kuris suteikia švaros jausmą ir civilizacijos kvapą. 

Miegmaišiuose turėjome po nediduką žadintuvą, kuris skambėdavo anksti – apie penktą ar pusę šešių. Tas, kuris tą dieną atlikdavo virėjo pareigas, keldavosi truputį anksčiau, tirpindavo sniegą pusryčiams. Kitas atidarydavo maisto krepšį. Jame – dienos davinys iš energinių kokteilių, dribsnių, visokių kaloringų džiovintų produktų. Pavalgius – bjauriausia akimirka – lindimas iš savo šilto miegmaišio (dažniausiai miegodavome su apatiniais ir kepurėmis) ir rengimasis: šokti į drabužius baisiai šalta. Palapinėje, kai verdi vandenį, temperatūros skirtumas tarp dugno ir stogo greitai tapdavo 30 ar 40 laipsnių. Žemai – nemažas minusas, kuo aukščiau, tuo šilčiau.

Rytais aš iššliuoždavau pirmas, po 45 minučių, sulaukęs ženklo, Tarka mane aplenkdavo, taip keisdavomės vietomis, iki kol susilygiuodavome, sustodavome, atsukdavome nugaras į vėją ir stiprindavomės karštu per pusryčius paruoštu gėrimu. Po maždaug dešimties minučių stodavome nakčiai ir, susikalbėdami be žodžių, statydavome palapinę. Tarka kasdavo sniegą ar ledo kubelius pusryčiams, aš pakuodavau daiktus, miegmaišius palapinėje. Vakarienė.

Tada taisydavome ar klijuodavome ką nors, kas nutrūko, sulūžo, prisėsdavau prie savo mažyčio kompiuterio aprašyti įspūdžių, sukelti nuotraukų, paskaityti – bent penkioms ar dešimčiai minučių. Miegas. O miegoti nelengva, nors iš nuovargio esi negyvas, – saulė nuo rugsėjo iki kovo ten plieskia ištisai. Tada trauki tamsius akių uždangalus. Kasdien – tas pats. Net papasakoti nėra ką (juokiasi). 

Gulėjau minkščiausioje lovoje, skanavau dievišką maistą, žiūrėjau puikų filmą ir kelioms minutėms vaizdas ekrane užsikirto. Ėmiau burbėti: „Dieve mano, kas nutiko, kaip blogai.“ Ir tą akimirką susimąsčiau, kaip prabanga ir perteklius greitai mus pakeičia. 

Neseniai skridau iš Dubajaus į Portugaliją. Verslo klase. Gulėjau minkščiausioje lovoje, skanavau dievišką maistą, žiūrėjau puikų filmą ir kelioms minutėms vaizdas ekrane užsikirto. Ėmiau burbėti: „Dieve mano, kas nutiko, kaip blogai.“ Ir tą akimirką susimąsčiau, kaip prabanga ir perteklius greitai mus pakeičia.

Juk dar vasarį varčiausi savo miegmaišyje ledinėje palapinėje, savaičių savaites nebuvau tualete, kur gamtinius reikalus gali atlikti patogiai atsisėdęs, ir man nieko netrūko! Žmonės – tikrai greitai prisitaikančios būtybės... 

Prie ekspedicijos sąlygų prisitaikote greitai, o prie civilizacijos? Tikriausiai grįžus atrodo, jog prabėgo nė mėnuo du, o metai?

Tikrai taip. Dalyvavau vienuolikoje ekspedicijų, bet pastaroji į Pietų ašigalį buvo pati ilgiausia. Tad ir grįžti po jos – sunkiausia. Pasaulis atrodė kitoks, nei palikome, mes – siaubingai nusivarę (Benas numetė 22, Tarka – 30 kilogramų – red. past.), norėjosi tik miegoti, bet reikėjo eiti į susitikimus, dalyti begales interviu. Rėmėjai norėjo išgirsti istoriją iš pirmų lūpų. O aš nenorėjau nieko matyti, su niekuo kalbėtis. Šitai ekspedicijai ruošėmės, rinkome pinigus apie dešimt metų.

Tai buvo svajonė ir ji išsipildė, bet mus išsunkė lyg šlapią rankšluostį... Dabar, mintyse atsukdamas laiką, suvokiu, jog tada mane buvo apėmusi depresija. Svajonė išsipildė, o kas toliau? Matyt, tikėjausi, kad po šios ekspedicijos gyvenimas pasikeis dramatiškai, įvyks lūžis, bet – nieko panašaus. Manau, daug kas mąsto panašiai prieš svarbius įvykius: vesiu, gims vaikai, loterijoje laimėsiu milijoną, nusipirksiu ferarį, išleisiu vaikus į universitetą, išeisiu į pensiją...

Žmonės galvoja, kad jau TADA, kirtę tą menamą liniją, bus laimingi. Nors išties niekas iš esmės nepasikeičia. Stebuklo neįvyko ir man, tiek daug sudėjusiam į didžiausią svajonę. Aišku, tuo, ką turiu, – tais paprastais dalykais kaip neribojamas maistas, patogi nuosava lova ir šuns draugija, – ėmiau džiaugtis ir tai vertinti greitai, bet ką išties mudu su Tarka padarėme, ko pasiekėme, suvokti pradėjau tik visai neseniai. 

Pasirinkti tokių žygių kompanioną ne mažiau svarbu nei vyrą ar žmoną. Kaip elgtis, kad grįžtumėte artimi kaip broliai, o ne kaip žmonės, norintys vienas kitą užmušti?

Ten svarbu viskas, kiekviena smulkmena, taip pat – būti sąžiningam, pozityviam ir labai atviram. Jei kas negerai, būtina iškart pasakyti, negali to ignoruoti, nes problema tik augs. Juk tik dviese būni arba ledo platybėse, arba tokioje mažytėje erdvėje – vienoje palapinėje, joje vietos – kiek sustūmus tas dvi mažutes sofutes, ant kurių dabar sėdime. Į bendrą palapinę lendi pervargęs fiziškai ir psichologiškai, jei kas nesisekė, dar ir save dėl to pagraužęs. Sušalęs, išsiilgęs žemės ir namų.

Žodžiu, turėdamas visas priežastis pykčio protrūkiui at konfliktui. To negalima pamiršti, nes kitaip baltoje dykumoje akimirksniu sukelsi tikrą gaisrą. Radau būdą nukreipti tas žiežirbas galinčias sukelti emocijas: koncentruodavau mintis kur nors kitur – į būsimus darbus. Ir mums su Tarka sekėsi. Nepaisant mažų pasiginčijimų dėl kasdienių smulkmenų, niekada nesusipykome, nesusibarėme.

Ir išėjome, ir grįžome geri draugai – juk pažįstami daugiau nei dešimtmetį. Tarka pusiau britas, pusiau prancūzas, gyvena Prancūzijos kalnuose. Jis – ekscentriškas programuotojas, porą metų jaunesnis nei aš, bet iki šiol neturi mobiliojo telefono, paskyros feisbuke, tviteryje – niekur. Jam nereikia jokių interviu, auditorijų, dėmesio. Gerbiu tokį pasirinkimą.

Dar iki ekspedicijos kalbėjomės su psichologe. Ji sakė, kad vienintelis iššūkis, kurį patirsime, tas, kad abu esame lyderiai, anksčiau vadovavę panašiems žygiams, juos organizavę, vadinasi – pratę priimti sprendimus. Bet mes kažkaip tą funkciją pasidalijome. Tarka vadovavo kopimui į stiklo kalną – jis kopimo ledu ekspertas. Savaitę lipome aukštyn, savaitę leidomės, kitus sprendimus patikėjo man. Antarktidoje mudu iš esmės bardavomės dėl vieno – greičio. Tarka – aukštesnis, jo žingsnis ir rankos mostas ilgesni nei mano, užtat jis norėjo judėti greičiau. Man labiau rūpėjo taupyti energiją, rinktis saugų greitį, pernelyg savęs nedeginant. 

Antarktidoje mudu iš esmės bardavomės dėl vieno – greičio. Tarka – aukštesnis, jo žingsnis ir rankos mostas ilgesni nei mano, užtat jis norėjo judėti greičiau. Man labiau rūpėjo taupyti energiją, rinktis saugų greitį, pernelyg savęs nedeginant. 

Kapitonas Scottas turėjo būti vienas jūsų idealų – konferencijoje rodėte nuotraukas iš jo trobelės.

Dar būdamas vaikas, labai domėjausi jo ir kito tyrėjo Shacletono istorijomis. Scottas ir jo komanda mirė, žmonės vis dar diskutuoja, jis buvo tiesiog nesėkmingas ar kvailas. Knygose – daugiau nei dvidešimtyje jo biografijų – neradau atsakymo, kodėl ši kelionė taip ir nebuvo baigta.

Tas mane jaudino. Žmonės, kurie ėjo su juo, turėjo tokią paprastą aprangą, įrangą, maisto atsargų... Jie buvo taip arti tikslo, kurį po šimto metų jį įgyvendinome mes. Juk tikrai nerealu padaryti tą, ko šimtmetį nepajėgė niekas kitas.

Lygiuotis į Scottą negalime dėl to, kad turėjome fantastišką įrangą, drabužius (prieš šimtą metų jie ėjo nežinodami, koks patogus dalykas yra užtrauktukas, šiuolaikiška drėgmei ir šalčiui atspari sintetika). Scottas tarnavo karališkajame laivyne, nebuvo turtingas, nepaveldėjo pinigų iš šeimos, tad sėkmingos ekspedicijos buvo jo šansas tapti garsiam. Čia mudu šiek tiek panašūs...

Tik jis turėjo būti drąsesnis. Mes bet kada ištikus nelaimei galėjome skambinti gelbėjimo tarnyboms palydoviniu telefonu. Beje, tą ir padarėme, kai baigėsi maistas. Pasisekė, jo atskraidino po paros. Bet jei oro sąlygos būtų buvusios prastos, būtume turėję laukti kelias dienas. Scottas ne tik neturėjo panašios galimybės – jis daugiau nei metus kapstėsi iki savo ekspedicijos starto vietos. 

Jo trobelė, kai užėjome, pribloškė. Šiame namelyje jie praleido tamsųjį laiką – žiemą, kuri baigiasi spalį. Viskas išlikę, tarsi žmonės išėjo tik vakar, ne prieš šimtą ir daugiau metų – 1910-aisiais: ant stalo – peiliai, šakutės, prie lovų – šeimų fotografijos. Viskas, tarsi grįžtų tuoj pat. Nesu sentimentalus ir lengvai pasiduodantis jautrybėms, bet tai mane sukrėtė. Šaltis viską užkonservavo. 

Kaip ruošiate kūną tokiems žygiams?

Daug bėgioju, važiuoju dviračiu, einu į treniruoklių salę kilnoti svorių – to stengiuosi nepraleisti net ir keliaudamas po pasaulį visokiais labdaros projektų, savo rėmėjų reikalais. Ir tokios konferencijos man nėra neįprastos. Per pastarąsias aštuonias dienas buvau Honkonge, Dubajuje, Portugalijoje ir Vilniuje. Laiko ir temperatūrų skirtumas išėjo neprastas – nuo plius 38 Jungtiniuose Arabų Emyratuose iki minus keleto Lietuvoje. Šeštadienį grįšiu namo į Londoną, o trečiadienį vienai dienai trauksiu į Italiją. 

Ir pranešimus skaitote, nes žmogui, kuris vienas leidžiasi į tokius ilgus žygius, kartais tiesiog reikia minios?

(Juokiasi.) Man patinka dalytis savo istorija, bendrauti su auditorijomis visame pasaulyje. Matyt, dėl to, kad mano patirtis taip labai skiriasi nuo įprasto gyvenimo, dar nesu patekęs į auditoriją jokiame krašte, kur ji nebūtų dominusi žmonių. Jei būčiau teniso žaidėjas, futbolininkas ar imtynininkas, tikriausiai pritraukčiau tik tam tikrus klausytojus – tikslinę auditoriją. O dabar, kalbėdamas apie šitas ekspedicijas ir žmogiškuosius dalykus, įtinku visiems. Ir tai nuostabu bet kuriam pranešėjui.  

Visai neseniai išsikėliau į priemiestį – nuo centrinės miesto dalies maždaug valanda kelio į vakarus. Ten puiku – Temzė, kiemelis, šalia – miškelis su jį lankančiomis lapėmis ir voverėmis. Gyvenimu ten esu patenkintas.

Jūsų namai – Londone?

Taip – jau kokia dvylika metų. Visai neseniai išsikėliau į priemiestį – nuo centrinės miesto dalies maždaug valanda kelio į vakarus. Ten puiku – Temzė, kiemelis, šalia – miškelis su jį lankančiomis lapėmis ir voverėmis. Gyvenimu ten esu patenkintas.

Patenkintas ramiu priemiesčio gyvenimu?.. Nepanašu į jus.

Na, nelabai ramus gyvenimas, nors dabar tikrai džiaugiuosi, turėdamas kažką stabilaus. Namai, šuo, mylimoji... Protinga kalė, labradoro ir pudelio mišrūnė Molly, man puiki bėgiojimo draugė, o draugė Liz, turinti savo verslą ir užsiimanti dviračių sportu, supranta mano sporto poreikį ir ekspedicijų aistrą. Tik sportuoti ir eiti į žygius sudėtinga, jaučiu, vis labiau noriu ramybės – šeimos ir vaikų, gana tik keliauti ir treniruotis. Be to, dabar kiek ramiau gyventi verčia ir kitokie darbai – rašau knygą, kuriame filmą. O jei ir sustosiu – juk jau galiu didžiuotis tuo, ką nuveikiau. 

Ekspedicijos daug ko išmokė?

Pirmiausia to, kad jei ko nors labai nori, svajoji, ko nors sieki, turi ir gali pasiekti. Buvo šimtai priežasčių nuleisti rankas, šimtai nusivylimų ir akimirkų, kai atrodė: NEBEGALIU. Nesu nei talentingas, nei genetiškai pakantus šalčiui ar išskirtinai fiziškai stiprus. Tiesiog labai tikiu tuo, ką darau. Ir nenuleidžiu rankų. Taip pat žinau, kad žmogaus kūnas gali stebuklus. Žiūriu į pėdas, kelius – jie slidėmis mane nešė tūkstančius kilometrų. Turėtų būti susidėvėję. Bet jie vis dar veikia!