Eksperimentas: kas nutinka nustojus gerti kavą?

Kas nutinka bei kaip keičiasi savijauta nustojus gerti kavą portale prevention.com pasakoja šiam eksperimentui pasiryžusi Stephanie Eckelkamp. Pateikiame jos įspūdžius.

Mano meilė kavai prasidėjo dar vidurinėje mokykloje, kuomet užsukusi į degalinę iš aparato pasidarydavau silpnutę sirupais pasaldintą „kapučino“ (taip, tikra kava jos ir nepavadinsi).

Augant didėjo ir mano išrankumas: nuo nedidelių kavinukių, iki „Starbucks“ gardėsių ar tarp hipsterių populiarių kavos oazių. Kažkurioje mano kelio atkarpoje šis nuostabusis gėrimas tapo man veikiau jau būtinybe nei šiaip pasimėgavimu.

Pamenu tuos pramiegotus rytus, kuomet tekdavo rinktis tarp puodelio kavos ir ilgo rytinio dušo – dažniausiai nugalėdavo kofeinas, o į darbą tekdavo eiti mažų mažiausiai be makiažo. Ir pakeliui, aišku, neapsieidavau be dar vieno kavos puodelio – vien tam, kad išlaikyčiau pagrindines žmogiškąsias funkcijas.

Jau dešimt metų aš priklausau kavos vergijai – per dieną išgeriu mažiausiai du puodelius kavos per dieną, bet – ką jau čia apgaudinėsi – dažniausiai – bent tris ar keturis. Vis tik nusprendžiau, kad jau pats metas atgauti savo nepriklausomybę.

Ne, nemanau, kad kava man taip jau labai kenkia, atsisakyti jos nusprendžiau ne dėl to. Tiesiog norėjau pasižiūrėti, kaip aš jausiuosi jos negerdama – ar man ji išties būtina ar galiu gyventi be jos? Štai kaip man sekėsi.

Pasirodo, pagirios kamuoja ne tik nuo alkoholio...

Paklauskite bet kurio eksperto ir jis jums tikriausiai parekomenduos mažinti kofeino suvartojimą geriant žaliąją arbatą ar kavą be kofeino – tam kad nepatirtumėte staigaus kofeino atsisakymo kančių.

Deja, savęs aš taip nelepinau, staigiai nutraukusi kavos vartojimą pirmosiomis dienomis patirdavau tokį galvos skausmą, kuris savo dūriais į smilkinius primindavo man sunkius studijų laikų pagirių rytus. Problema čia buvo tame, kad mano smegenys paprasčiausiai patyrė kofeino badą, kuriam jos nė iš tolo nebuvo pasiruošusios.

Mano produktyvumas tiesiog išgaravo

Vienas nedidelis patarimas: jei nuspręsite visiškai atsisakyti kavos, šiukštu to nedarykite darbo savaitės pradžioje. Savo eksperimentą rengiau pasiėmusi savaitę atostogų – ir ačiū Dievui, kad taip dariau, kadangi po tiek pogulių, kurių man reikėjo, būčiau staigiai išmesta iš darbo.

Jei užsiimdavau aktyvesne veikla: atlikdavau buitinius darbus, pirkdavau maisto produktus, jaučiausi dar gana neblogai, tačiau jei reikėdavo prisėsti ir užsiimti protine veikla, jaučiausi lyg būčiau išgėrusi migdomųjų.

Tad jei ryšitės šiam eksperimentui, patarčiau pradėti jį penktadienį, taip dvi sunkiausios dienos (antroji ir trečioji) jau bus savaitgalį, kai bent jau nesėdėsite prie darbo stalo ir neprivalėsite priimti svarbių sprendimų.

Cukraus poreikis pasiekė viršūnę, bent jau iš pradžių

Vienas šalutinis poveikis, kurio nesitikėjau, – tai padidėjęs cukraus poreikis. Nukritusi energija vertė mane ieškoti bet ko, kas suteiktų man nors menkiausią impulsą – taigi iš esmės tiko viskas, kas yra saldu.

Laimė, šis nesveikas cukraus poreikis tęsėsi tik pirmąsias tris dienas, tačiau jis buvo išties intensyvus. Tad jei nuspręsite atsisakyti kavos, po ranka visuomet turėkite džiovintų vaisių – jie padės sveikiau numalšinti cukraus poreikį.

Arbata tapo geriausia mano drauge

Viena iš priežasčių, kodėl aš kiekvieną rytą mėgaudavausi savo kava, neturi nieko bendro su kofeinu. Man tiesiog patikdavo ritualas ryte gurkšnojant šiltą gėrimą nusiteikti laukiančiai sunkiai darbo dienai – tai būdavo akimirka, skirta tik man vienai ir puodeliui kvapnios kavos.

Kai teko jos atsisakyti, kvapni arbata tapo geriausia mano drauge kiekvieną rytą. Ir toliau žadu ją gerti.

Galiausiai pradėjau anksčiau eiti miegoti ir anksčiau atsikelti

Štai ir atėjo pozityvioji šio eksperimento pusė. Ištvėrusi atpratimo kančias, kurios pirmosiomis dienomis buvo išties nepaprastai sunkios, pagaliau pradėjau pastebėti savo sprendimo privalumus.

Kadangi kavos negerdavau, miegoti užsimanydavau visiškai normaliu laiku – apie 22 valandą. Jau po keleto tokio režimo dienų aš iš lovos pakankamai žvali pakildavau jau 5.30 val. ryto ir man nereikėjo nė vienos snaudimo minutės!

Dabar žvelgdama atgal aš tikrai suprantu, kaip mano miegui naktį pakenkdavo 14 ar 15 val. išgertas kavos puodelis...

Galiausiai aš jaučiausi nuostabiai

Ketvirtąją ar penktąją eksperimento dieną, aš jaučiausi jau kur kas geriau, o eksperimentui einant į pabaigą – maždaug nuo septintosios dienos aš jaučiausi puikiai. Galvos skausmai man buvo visiškai išnykę, jaučiausi ir be kavos pailsėjusi taip gerai, kaip niekada anksčiau, o mano energija pasiekė aukštumas.

Tai išmokė mane suprasti, kad kava mums tikrai nėra tokia būtina, kad galėtume funkcionuoti, tą daryti – ir netgi geriau – galime ir be jos, tik iš pradžių reikia vėl to išmokti.

Ar dar kada grįšiu prie puodelio kavos?

Tikrai taip! Iš dalies vien dėl to, kad man tiesiog patinka nuostabus kvapnios kavos skonis. Tačiau pažadu jums, tikrai jos negersiu tiek dažnai, kiek išgerdavau anksčiau, kad vėl neįgaučiau imuniteto jos energizuojančiam poveikiui.

Ir nors ši patirtis buvo išties sunki, džiaugiuosi sužinojusi, kiek iš tiesų mes esame pajėgūs prie visko prisitaikyti!