Ekstravagantiškasis menininkas Donatas Dubauskas – apie „indėno“ laikus ir meilę valtornistei

Daugelis jį iki šiol vadina Lietuvos indėnu, kiti atpažįsta dėl senovinio didžiaračio dviračio ar išskirtinio stiliaus. Praeidamas pro šalį jis visuomet prikausto žvilgsnį ir priverčia atsisukti. O visai neseniai prie menininko prisijungus moteriškai jo kopijai, tik kiek su mažesniu dviračiu – žaviai raudonplaukei Gretai – jie tapo kone daugiausia dėmesio sulaukiančia Vilniaus pora, kurių stimpanko stiliaus aprangos pagirti prieina ne vienas.

Pora prieš kelerius metus susipažino netyčia – Greta į Donatą kreipėsi dėl jo odos dirbinių. Nors iš pradžių vienas kitam jie nesimpatizavo, bet galiausiai įsimylėjo.

Pradėjusi gyventi su Donatu, Greta po truputį irgi ėmė rengtis stimpanko stiliumi. Kurgi nepaseksi Donato pėdomis, kai šis dovanoja tiek drabužių ir aksesuarų, pagamintų savomis rankomis. Menininkas puikiai adatą įvaldė dar vaikystėje, jau tuomet norėjo išsiskirti savo apranga, tačiau augdamas tik su mama, galėjo nusipirkti ne viską, ką norėjo.

„Tas dešimtmetis buvo toks bizantiškas – nusipirkti nieko nėra, bet visi siuvasi. Tiek bendraklasiai, tiek aš pats – kelnes platindavome, siaurindavome, susikarpydavome seną, siūdavome iš kitų medžiagų. Atsimenu, kartą gavau labai barti nuo mamos, nes išardžiau vienas kelnes, o kitas sukarpiau, kad galėčiau intarpą įdėti. Pankų laikai buvo“, – laidoje „Nuo... Iki…“ trečiadienio vakarą 20 val. pasakos Donatas Dubauskas.

Iki šiol dauguma Donatą atpažįsta kaip „Lietuvos indėną“. Ir iš tiesų, jis anksčiau buvo į vieną tokių panašus – juodi ilgi plaukai, indėniški akcentai aprangoje, bendravimas su indėnų gentimis. Tačiau ši pravardė menininkui labai nepatinka, ji net galiausiai ėmė kenkti verslui. „Per 20 metų mane tai labai pradėjo varginti. Žmonės kartais net prašydavo, kad lietų prikviesčiau“, – prisimena Donatas Dubauskas.

Dabar pagrindinis Donato arkliukas – senoviniai didžiaračiai dviračiai. Su jais pora praėjusiais metais išdidžiai atriedėjo net į savo vestuves. „Man pragyventi tik iš dirbinių nebeįmanoma. Aš, matyt, užpildžiau tam tikrą rinką savo daiktais. O tie, kuriems tai buvo įdomu, čia pasidarė gyventi nebeįdomu. Realizacijos nėra. Didžioji dauguma mano pastovių užsakovų išsivažinėjo ten, kur gali sau leisti atrodyti taip, kaip nori, niekas nebakstels pirštu į juos“, – prisipažįsta jis.

Pora kartu su draugų šeima prieš mėnesį ėmėsi ir verslo – Vilniaus centre atidarė meno barą „Garinis angelas“. Vos tik žengęs pro duris, iškart pajunti, kad tokią išskirtinę vietą galėjo sukurti tik Donatas.

„Mes siūlome ne tik barą, bet ir galeriją vienoje vietoje. Galbūt nei barų, nei galerijų mums netrūksta, bet tokio varianto Vilniuje neturime. Be to, norim pasiūlyti didelį troškimą ir paramą, kad menininkai skleistųsi ir turėtų, kur savo parodyti, turėtų šiokią tokią erdvę, už dyką“, – „Nuo... Iki…“ laidoje pasakos Donatas.

Visa tiesa apie Dubauskų meilės istoriją, kitokią pasaulėžiūrą ir senuosius Donato „indėno“ laikus – trečiadienį 20 val. laidoje „Nuo... Iki…“ per LNK.