Ekstremalus Jolantos Leonavičiūtės žygis pelkėje: sukandžiotas kūnas, dėlės, puvėsių kvapas ir euforija

„Pramoga iš tikrųjų labai patiko! Nors, neslėpsiu, maniau, kad bus gerokai lengviau: galvojau, kas čia baisaus tos kelios balos, gal dar teks pabraidyti iki kelių ir tiek, o viskas buvo dešimt kartų ekstremaliau! Pranoko visus lūkesčius! Bet ir gerai, nes esu iš tų, kurioms sunkumai ir ekstremalūs dalykai patinka:  pramoga, kuri kartu yra ir tam tikras iššūkis – kaip tik man“, – Žmonės.lt sakė žygį įveikusi J.Leonavičiūtė.

Ištveria ne visi

Žygiai per pelkes – išties intriguojanti pramoga naujų potyrių ir nuotykių ištroškusiems žmonėms. Jie gali būti patys įvairiausi: žiemą arba vasarą, su papildomomis užduotimis arba be jų, skirtingos trukmės ir ilgio.

J.Leonavičiūtei teko įveikti 4 kilometrų trasą – drąsi mergina jau po keliolikos minučių buvo sunkiai atpažįstama: pelkės purvas kone visiškai padengė jos kūną. Jolanta atvira – pirmą pusvalandį jai labiau rūpėjo su viskuo apsiprasti, o ne linksmintis.

„Kai klimpsti vos ne iki kaklo, kai ėjimas pareikalauja visų fizinių pastangų, plauki, guli ant pilvo, kapstaisi... Paskutiniai 400 metrų – labai sudėtingi, nes reikėjo kabintis į šakas, gylis didesnis“, – pasakoja.

Vis dėlto Jolanta nepasidavė ir visą trasą įveikė iki pabaigos, tačiau, tikina, kad vedlys Martynas Preikšaitis pripasakojo pačių įvairiausių istorijų  – toli gražu ne kiekvienam pavyksta pasiekti tikslą.

„Siūliau prisijungti kelioms draugėms, tačiau jos kategoriškai atsisakė bristi į pelkę, o kelios tiesiog negalėjo. Toks žygis – iš tiesų ne kiekvienai. Vedlys pasakojo, kad vienąkart merginos po mergvakario pelkėse pasakė: „Mums čia taip patiko, kad daugiau niekada gyvenime nesugrįšime!“ Būna ir tokių, kurios žygį baigia vos įpusėjusios… Na, yra visokių žmonių, aš tegaliu patikinti, kad įspūdžiai – nepakartojami ir tikrai siūlyčiau išdrįsti ir ištverti iki pabaigos“, – šypteli.

Musės, dėlės, varlės ir kiti „draugai“

Pelkėje Jolantos laukė šūsnis išbandymų: vasara šiemet karščiu nelepina, todėl  vos įbridus paaiškėjo – pelkė gana vėsi ir toli gražu nelaukė viliodama šiltu purvu, kokiu poilsiautojai mėgaujasi purvo gydyklose.

„Šaltoka – purvas neįšilęs, mažai saulės. Buvo tokių akimirkių, kai kūno šaltį jaučiau iki pat pirštų galų, drebėjau net“, – pasakoja.

Vėliau paaiškėjo, kad šaltas vanduo  – „tik gėlytės“, palyginus su tuo, kas jos dar laukė. Pelkėje J.Leonavičiūtę pasitiko būrys sparvų – vabzdžių, kurie lengvai perkanda net storą gyvulių odą ir, žinoma, nepraleidžia nė menkiausios progos pasimėgauti ir žmonių krauju.

„Jos kandžiojo nuolat – ant kūno buvo kelios dešimtys įkandimų! Išlindus iš purvo taip apkandžiojo man čiurną, kad ši net ištino“, – patikina pašnekovė.

Įkandimus kelias dienas Jolanta tepė gydomaisiais kremais, todėl netrukus jie išnyko. Tiesa, pelkėje jos laukė ir daugiau „bičiulių“: „Buvo ir varlių, ir dėlių, ir įvairiausių vabzdžių – šiek tiek nemalonu, bet juk brendi su drabužiais ir batais, todėl nėra tiesioginio prisilietimo. Dugne nemažai pagalių, todėl kojas kilnojau kaip gandras, kad ant ko nors skaudžiai neužbrisčiau.“

J.Leonavičiūtė atsiminė, kad pelkėje teko ne tik susigyventi su visais šiais sutiktais gyviais, bet ir su jos kvapu. 

„Prie pelkės kvapo reikia priprasti – toks pūvančių medžių, žolės ir drėgmės mišinys. Tikrai specifinis kvapas, tačiau per pirmas 20 minučių uoslė apsipranta ir jo tarsi imi nebejusti“, – nuramina ji.

Ar po tokių nuotykių ji bristų antrąkart į juodąją pelkę?.. „Žinoma, be jokios abejonės! Man labai patiko, kad buvo nelengva, kad žygis pareikalavo jėgų, atkaklumo. Po jo buvau išties patenkinta ir laiminga – prisiminimai bus nepamirštami! Jaučiu, kad gyvenu, ir gyvenu įdomiai“, – šypteli Jolanta, po pelkės gavusi užtarnautą poilsį – pasimėgavimą pirtimi ir maudynes švariame vandenyje.