„Mes, lietuviai, galime labai daug, tik nereikia bijoti save parodyti“, – įsitikinęs vartininkų treneris Mantas TAMULIONIS (33). Jis šiemet nėrė į tautiečių mažai išbandytą Pietų Amerikos futbolo beprotybę ir jau įsitikino, kad Ekvadore pirmiausia – Dievas, o paskui – futbolas.
Kalbamės, kai Ekvadore pusė šešių ryto...
Iš pradžių dėl septynių valandų skirtumo ir su darbu susijusio streso keldavausi pusę keturių ryto, apie dvi savaites sunkiai išmiegodavau bent po penkias valandas. Dabar prireikia ir žadintuvo. Nelengva buvo ir iš Lietuvos atsivežtam katinui. Aišku, tam įtakos turėjo ir nuolat keičiami apartamentai, gyvenimas sostinės Kito centre, tik dabar galutinai įsikūriau prie pat savo „CD Universidad Católica“ klubo treniruočių komplekso. Jis nuo miesto centro nutolęs maždaug 20 kilometrų, bet Pietų Amerikos atstumais tai yra čia pat.
Kokį įspūdį susidarėte apie šią šalį?
Ji – lyg dviejų spalvų. Ryte, aštuntą valandą pakilus saulei, išties puiku – šilta, visur pilna laimingų žmonių, gyvenimas verda. Vietiniai – labai draugiški, paslaugūs, nesiskundžia ir nesinervina, kaip įprasta Lietuvoje. Ekvadore to visiškai nepasiilgau (juokiasi).