Jei manęs klaustumėte, koks dokumentinis filmas šiemet padarė didžiausią įspūdį, tai neabejotinai būtų režisieriaus Vytauto Puidoko pasakojimas apie lietuvių misionierių Amazonės džiunglėse.
„El Padre Medico“, režisierius Vytautas Puidokas, 2019 m.
Vytautas neįtikėtiną Aleksandro Ferdinando Bendoraičio istoriją aptiko keliaudamas po Pietų Ameriką. Kartą prie puodelio kavos jis man pasakojo, kaip užklydo į džiunglių kaimelį, iš kurio norėjosi tuoj pat dingti, ir ten išgirdo apie garsų lietuvį, įkūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą ir nuveikusį dar krūvą gerų darbų tenykščių naudai.
Vytautas sako greitai supratęs, kad ta istorija jo taip paprastai nepaleis: „El Padre Medico“ dienos šviesą išvydo po šešerių metų sunkaus darbo. Anot režisieriaus, šis filmas leidžia žiūrovui pačiam susikurti misionieriaus Bendoraičio portretą.
Aš po šio dokumentinio pasakojimo vis dar pykstu, nes tą portretą nusipiešiau labai niūriomis spalvomis. Gydytojas, kunigas, indėnų draugas ir gelbėtojas... Čia pat jis narcizas, gobšuolis ir melagis... O gal tik man taip pasirodė? Tebūnie tai subjektyvūs mano svaičiojimai.
O tikrai objektyvus režisieriaus sugebėjimas iškelti šiandien tokį jautrų klausimą: ar tikrieji herojai yra tie, kurių vardas garsiai skamba? O gal tuos herojus sukuriame patys savo galvose? Ir kodėl jiems puolus pasidaro taip skaudu? Pažiūrėkite patys. Tikiu, kad įspūdžių liks pačių įvairiausių...