Elegantiškoji „Fausto“ solistė Jekaterina Gončarova tiki likimo galia

Vilniuje Sankt Peterburgo valstybinės konservatorijos absolventė Margaritą su VCO komanda jau yra dainavusi, tad viskas, kas čia laukia, jai – jokia naujiena. Beliko rūpestingai susikrauti savo dailių drabužių lagaminą ir nusiteikti dirbti atiduodant širdį, – kitaip juk VCO tiesiog nemoka. O prieš kelionę – trumpas pokalbis apie vaidmenis ir žemiškas gabaus operos soprano silpnybes.

Jekaterina, kokie būtų trys vaidmenys, kuriuos labai norėtumėte atlikti?

Šiuo metu turiu du didžiausius svajonių vaidmenis. Abu – iš Giacomo Puccini repertuaro. Pirmasis – Andželika iš operos „Sesuo Andželika“. Šį vaidmenį jau pradėjau ruošti ir greitu laiku numatytas mano debiutas. Antrasis – Čio Čio San iš “Madam Baterflai“. Nepaprastai žaviuosi šiuo kūriniu, bet, kad galėčiau dainuoti taip geidžiamą vaidmenį, man dar reikia truputėlį palaukti (šypteli).

Kokia vertybė jums gyvenime – svarbiausia?

Pats gyvenimas yra didelė vertybė. Taip pat – mano artimiausi žmonės, jų sveikata, laimė, galimybė būti drauge, kurti laimingas akimirkas ir jomis dalytis.

Didžiausia jūsų nuodėmė?..

Didžiausia nuodėmė greičiausiai būtų... tingumas. Man per daug patinka miegoti ir nieko neveikti, kai tik turiu tokią galimybę.

Labiausiai nudžiuginusi dovana? Ir kas gi ją įteikė?

Gyvenimas ir balsas man yra didžiausios dovanos. Mane taip pat labai sujaudina, kai išėjusi nusilenkti po spektaklių scenoje gaunu gėlių nuo nepažįstamų žmonių, kurie nešykšti šiltų žodžių ir komplimentų.

Nemėgstamiausias produktas, patiekalas?

Kokakola.

Ką labiausiai mėgstate?

Man patinka paprastas naminis maistas. Taip pat labai mėgstu jūrų gėrybes, saldžias vyšnias, persikus ir figas.

Dėl ko labiausiai vertinate savo draugus?

Vertinu jų ištikimybę, žmogišką tikrumą, buvimą šalia, mokėjimą palaikyti, suprasti. Draugystė, manau, yra gimininga meilei. Ji taip pat nepaaiškinama ir atsiranda, regis, iš niekur. Mano geriausia draugė – taip pat dainininkė. Netikiu, kada sako, kad žmonės yra patys sau, negali turėti tikrų draugų, ypač – tarp savo profesijos atstovų. Netiesa. Gal taip sutariame ir dėl to, kad mūsų balsai – skirtingi ir nereikia niekuo dalytis? Nei vaidmenimis, nei dėmesiu?.. Nežinau. Dabar bendraujame ne taip dažnai, kaip norėtųsi, nesimatome net ir po kelerius metus, bet kiekvieną kartą susitikus apima toks jausmas, kad to atskirai praleisto laiko, kai nesikalbėjom, tų skyrusių kilometrų net nebuvo. Tai aš irgi labai vertinu.

Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ko nekartotumėte, o į kokį etapą norėtumėte grįžti?

Ne, nėra to, ko nekartočiau. Jei būtų galima, aš padaryčiau tai, ko kažkada nepadariau ir jau nebegalėsiu padaryti. Grįžti į vaikystę kartais norisi, manau, kaip ir visiems. Labai gaila, kad kažkada negalėjau daugiau pabendrauti su savo seneliu, nes buvau labai maža, kai jo neliko. Visi, kurie senelį pažinojo, man pasakoja, koks įdomus žmogus jis buvo. Man norėtųsi, kad būčiau galėjusi su juo augti, iš jo mokytis, pažinti jį jau suaugusi. Bet senelis visada yra mano širdyje, mes patyrėme nuostabių, ypatingų akimirkų drauge.

Ar esate adrenalino fanatikė? Koks pomėgis - maloniausias?

Adrenalino pakanka mano profesiniame gyvenime. Netgi daugiau, negu reikia. Man tiesiog patinka vaikščioti, nesvarbu kur – parkuose, gatvėse, mėgstu būti gamtoje. Taip pat nepraleidžiu progos nueiti į kino teatrą.

Ar tam, kad ką nors pasiektum, užtenka talento, ar reikia atsidurti tinkamu laiku ir vietoje?

Reikia abiejų: tiek talento, tiek atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Tikite likimu? Turite kokį nors talismaną?

Taip, likimu tikiu. Turiu įvairių savo artimiausių žmonių dovanėlių. Jas ir laikau tikraisiais savo talismanais.

Jeigu kas nors paklaustų, kokia yra gyvenimo prasmė, ką atsakytumėte?

Manau, nereikia per daug šnekėti apie gyvenimą ir jo prasmę. Geriau tiesiog gyventi, džiaugtis ir mylėti.