Elektrolizės būdu juvelyriką kuriantis S.Balkaitis: „Gamtos grožiui noriu suteikti ilgaamžiškumo“

Dar mokydamasis mokykloje Simonas kartkartėmis bandydavo ką nors sukurti, pagaminti, bet tuo metu, kaip pats sako, neturėjo nei reikiamų įrankių, nei pakankamai žinių ar įgūdžių tai padaryti.

„Paskui ėmiau studijuoti chemiją, laikui bėgant susikaupė žinių ir galimybių. Pradėjau kurti savotiško stiliaus ir kitaip gaminamą juvelyriką. Papuošalus gaminu pasitelkęs elektrolizę, – pasakoja S. Balkaitis. – Pasaulyje elektrolizė yra žinoma labai seniai. Ši technologija skaičiuoja jau nebe dešimtis, o maždaug šimtą metų. Tačiau papuošalai tokiu būdu gaminami dar gana neseniai. Galbūt minėtas juvelyrikos kūrimo būdas man dėl to ir įdomus, kad nelabai paplitęs, – patinka pačiam ieškoti sprendimų. Tie ieškojimai kartais baigiasi nesėkmėmis, kartais labiau pavyksta – esu dar tik atradimų kelyje. Ilgainiui imama suprasti, kokia tai sistema, kaip ją pritaikyti ir įvaldyti.

Papuošalai, pagaminti pasitelkus elektrolizę, yra ilgaamžiai. Variu ir sidabru padengtiems reikia kiek daugiau priežiūros, nes šie metalai sensta, keičia spalvą. Tam, kad jie visuomet išliktų gražūs ir žvilgantys, būtina retsykiais nušveisti. Tai patogu daryti specialiomis servetėlėmis. Nikeliu ir auksu padengti papuošalai nepavaldūs laiko tėkmei – jie visuomet atrodo gerai.“

Kodėl elektrolizė

Pirmąjį savo papuošalą Simonas pagamino dar studijuodamas chemijos magistrantūroje Rygoje. „Atsitiktinai pamačiau vieną segę, pagamintą naudojant panašią techniką: šakelė buvo dengta metalu ir tapo papuošalu. Tai mane labai sudomino, – prisimena pašnekovas. – Pagalvojau, kad turėtų būti paprasta daiktus padengti metalu (naudoti elektrolizę) ir taip iš jų kurti papuošalus. Kai pats pabandžiau tai padaryti, pamačiau, jog viskas ne taip ir paprasta (šypteli).

Teko mėginti ne vieną kartą, vis sudėtingiau, kad viskas pavyktų tinkamai. Galiausiai gavau norimą rezultatą ir tada apėmė tam tikras azartas – norėjosi padaryti dar geriau, gražiau, tiksliau. Taip išėjau į savarankiško mokymosi kelią: eksperimentavau, gerinau technologiją, ką nors vis keisdamas. Dabar jau turiu ištobulintą papuošalų kūrimo būdą.“

Pirmiausia Simonas paruošia gamtoje rastus objektus taip, kad būtų galima juos padengti metalu: kai kuriuos prieš procesą reikia išdžiovinti, atlikti kitas reikalingas procedūras. Kai koks nors lapelis jau paruoštas, jis merkiamas į specialų tirpalą ir įjungiama elektros srovė.

„Vyksta elektrolizės procesas – augalai padengiami metalu. Vienas elektrodas yra metalo gabalas, plūduriuojantis tirpale. Pamažu jis tirpsta ir nusėda ant kitoje elektros grandinės pusėje esančio objekto: lapo, šakelės, vabzdžio ar kt. Iš esmės, pasitelkęs elektrą, metalo atomus pernešinėju nuo metalo gabalo ant gamtos objektų, – paaiškina. – Šiam procesui reikia laiko. Kiek konkrečiai, priklauso nuo lapelių, šakelių dydžio, sandaros. Kartais užtrunka keliolika, o kartais net ir keliasdešimt valandų, kol daiktas pasidengia reikiamu metalo sluoksniu.

Elektrolizei naudoju keturis skirtingus metalus, daugiausia varį – jis dažnai būna tas metalas, ant kurio padengiu sidabrą, auksą, nikelį. Eksperimentai parodė, kad viskas gerokai problemiškiau, jei dengiama tiesiai ant augalų ar kitų daiktų, o ne ant vario. Kai elektrolizė būna baigta, pagrindinę papuošalo dalį ištraukiu iš tirpalo ir pritaisau likusias dalis: grandinėlę, sagteles ir t. t.“

Įkvepia 

Per kelerius metus Simonas sukūrė kelis šimtus papuošalų. Juose įamžintos augalų dalys (šakelės, lapai, žiedai), vabzdžiai, uogos, net daržovės, pavyzdžiui, jo paties ant palangės užauginti vyšniniai pomidoriukai. Papuošalų kūrėjui gamta yra įkvėpimo šaltinis.

„Gamtoje daugybė įvairių be galo gražių dalykų. Deja, gamtos kūriniai labai greitai ima džiūti, trauktis, lūžinėti, irti... Gražūs jie būna trumpai, po to išnyksta. Man norisi įamžinti gamtos grožį, padaryti ji ne tokį laikiną. Gėlės žiedelį padengus metalu, jis gali šimtmečius būti tokios formos, nebent kas supjaustys ar išlydys papuošalą, – kalba pašnekovas. – Metalu esu padengęs ne tik augalų, jų dalių, bet ir cikadų, skorpioną, net nedidelį elnio ragelį. Vis dėlto daugiausia tarp mano kūrinių – metalu padengtų augalų, nes gana sunku rasti sava mirtimi numirusių vabzdžių. Visus papuošalus, kuriems panaudojau vabzdžius, sukūriau nieko nenuskriaudęs: naudoju tik mirusius arba iš kokių senų entomologinių kolekcijų pas mane pakliuvusius vabzdžius.“

S. Balkaitis pasakoja, jog įvairių gražių gamtos kūrinių papuošalams randa ne tik pats, jų atneša ir tėvai, sesuo, draugai. „Gana lengva užsikrėsti šia „liga“, – šypsosi. – Parodai žmogui, kad iš lapelio galima sukurti papuošalą, arba sykį kartu paieškai medžiagų naujiems kūriniams, ir užsikrečia: vaikšto, ieško, neša. Tada tik reikia spėti suktis ir gaminti. Pačiam irgi ne visada pavyksta tiesiog pabūti gamtoje – akys taip ir ieško kokių grožybių, norisi pasiimti ir parsinešti. Kita vertus, tai skatina geriau įsižiūrėti į aplinkui esančius daiktus, įvertinti gamtos grožį.“

Savotiška socializacija

Papuošalų kūrėjas sako, kad gyvai prekiauti savo papuošalais jam patinka labiausiai, nes tai yra bendravimo su žmonėmis būdas. „Dirbdamas mokslininko darbą, visą dieną praleidžiu laboratorijoje, susikoncentravęs, paniręs į skaičiavimus, formules, o papuošalų kūrimas man yra socializavimosi galimybė. Kai kokioje mugėje prekiauju papuošalais, per dieną tenka tiek kartų iš naujo pasakoti visą jų atsiradimo istoriją, kad vakare jau būnu pavargęs nuo savęs. Tačiau tas nuovargis malonus. Labai įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja, kai sužino, jog metaliniai lapeliai, uogytės ar kt. prieš jų akis yra ne atkartoti gamtos objektai, o tikri, tik padengti metalu. Būna daug nuostabos, susižavėjimo. Tiesa, kartais pasitaiko ir neigiamų reakcijų, nes žmonės sunerimsta, kad papuošale sustingusi kokia bitutė buvo nuskriausta. Iš tiesų, kaip jau minėjau, nenukenčia nė vienas vabaliukas. Jei randu mirusį, padengiu jį metalu. Bitučių pas mane atkeliauja iš tetos avilių: ne visos peržiemoja, dalis išmiršta, jas ir įamžinu papuošaluose“, – pažymi pašnekovas.

Beje, papuošalais Simono rankose gali tapti ir klientų norimi gamtos objektai, vis dėlto ne viskas tinka tokiems specialiems užsakymams – yra fizinių apribojimų, nes indai su tirpalais būna riboto dydžio. Tokius daiktus, kurie sunkiai telpa į juos, problemiška lygiai padengti. „Kol kas nėra techninių galimybių padengti, tarkime, arbūzo – šypteli. – Bet norisi plėsti galimybes, panaudoti vis didesnių objektų, taigi po truputį vyksta plėtra.“

Kūrybinių idėjų netrūksta

S. Balkaitis atvirauja, kad jo gyvenime kūryba visąlaik užėmė tam tikrą vietą. Vaikinui retsykiais vis kyla naujų minčių, kaip save realizuoti.

„Kažkada piešiau, esu mėginęs gaminti ir stalines stimpanko stiliaus lempas, nes labai patinka industrinis dizainas. Kai būna laiko, gaminu šokoladą: iš tam tikrų pasirinktų kraštų pas mane atkeliauja kakavos pupelių, jas išlukštenu, paskrudinu, susmulkinu ir beriu į specialią šokolado gamybos mašiną, veikiančią panašiai kaip miltų malimo malūnai, ir pupelės susmulkinamos iki karšto šokolado konsistencijos. Tada pridedu norimą kiekį cukraus ir prieskonių, o po gerų dvylikos ar penkiolikos valandų šokoladą jau galiu išpilstyti į formeles, paskaninti įvairiais priedais ir palikti šaltai, kad sustingtų. Šokoladas skirtas asmeniniams smaližiavimo tikslams, juo pradžiuginu ir artimuosius. Apie platesnę gamybą negalvoju, nes tam reikia turėti visą gamyklėlę, taip pat Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus tam, kad tokia veikla atsipirktų. Taigi šokoladu tik lepinu save ar artimuosius“, – sako pašnekovas. 

Paklaustas, ar turi didesnių planų, susijusių su papuošalų gamyba, S. Balkaitis nedvejoja, jog ši veikla turi ateitį. „Nors dėl koronaviruso sunku planuoti dalyvavimą renginiuose, kuriuose galėčiau prekiauti papuošalais, tačiau esu užsiregistravęs į rugsėjį vyksiantį „Vegfest“ festivalį. Be to, noriu pasirūpinti ir didesnėmis patalpomis, kad galėčiau rengti edukacinius užsiėmimus. Papuošalų gamyba pasitelkus elektrolizę pamažu populiarėja visame pasaulyje, todėl nesinori paleisti šios veiklos“, – prisipažįsta Simonas.