Elektroninės muzikos kūrėjas A. McCluskey – apie koncertą Lietuvoje ir kodėl nenorėtų Madonnos šlovės

Iš viso grupėje – keturi nariai. Su 1978 m. „Orchestral Manoeuvres In The Dark“ įkūrusiais Andy ir Paulu grupėje groja Martinas Cooperis (klavišai ir saksofonas) bei  Stuartas Kershawas (mušamieji). Kaip teigia Andy McCluskey, į Lietuvą jie atvyksta ne su žvakėmis ir gitara. „Surengsime tikrą šou“, – juokiasi grupės siela.

Praėjusiais metais turėjote nemažai koncertų. Bent kiek ilsėjotės prieš pasirodymus Baltijos šalyse?

Per trumpą laikotarpį surengėme net 65 koncertus. Prieš Kalėdas jaučiausi pervargęs, maniau, tikrai nusipelnėme atostogų su grupe. Džiaugiuosi, jog šventinį laikotarpį praleidau su draugais ir šeima, todėl per Lietuvoje vyksiantį koncertą mes tikrai nestokosime energijos.

Kas rūpinasi jūsų namais, kai esate išvykęs?

Kai esu išvykęs, mano namu rūpinasi miela dama, jos vardas Theresa. Mėgstu pajuokauti, kad sunkiausi darbai dažniausiai atitenka būtent jai. Pavyzdžiui, šventiniu laikotarpiu ji rūpinosi visomis dekoracijoms, o šiam pasibaigus, padarė viską, kad mane supanti aplinka nebūtų vienas didžiulis bardakas.

Su kuo sutikote šventes?

Su artimaisiais ir gerais bičiuliais. Ruošiau vakarienę 12 žmonių, o po jos skubėjau kviesti greitosios pagalbos (juokiasi). Iš tikrųjų, laikiau sukryžiavęs pirštus, kad tik viskas pavyktų ir mano maistas pradžiugintų svečių skrandžius.

Jūsų grupė turi labai ilgą istoriją. Kuriam laikui buvote iš viso nutraukę savo veiklą. Kas paragino sugrįžti į sceną?

Grupė vėl groti pradėjo prieš 12 metų. Nuo tada mes vertiname kiekvieną koncertą, o mūsų kelionė į Baltijos šalis tai įrodo. Nėra kampelio, į kurį nenorėtume nuvykti. Sausio 30 dieną – pasirodymas Taline, sausio 31-ąją – Lietuvoje. Kai vėl pradėjome groti, nežinojome, ko tikėtis, bet žmonės taip šiltai mus priėmė, todėl pasirodymų skaičius tik daugėjo. Aišku, šiek tiek nerimaujame, nes su lietuviais šį vakarą mes turėsime pirmąjį pasimatymą. Grosime hitus. Žmonės daugumą mūsų dainų žinos. Taigi, atsakymas dėl ko grįžome – mūsų gerbėjai.

Per visą muzikinės veiklos laikotarpį tikriausiai teko matyti ir šilto, ir šalto.

Svarbiausia, kai esi muzikos industrijoje – pasirūpinti gera vadyba ir advokatais (juokiasi), o kalbant apie kūrybą, man atrodo, kad reikia daryti tai, kas tave „veža“. Net jei tavo dainų niekas nepamėgs, tai prisiminki, jog jos yra savotiškas bendravimas su pačiu savimi. Muzika gali padėti apsivalyti sielą, susitaikyti su neraminančiomis mintimis. Juk būtent išlaisvintos mintys virsta kūriniais. Mes esame laimingi, jog mūsiškės sužavėjo daugumą žmonių.

Per tiek metų koncertai ir gastrolės turėjo įtakos jūsų su Paulu asmeniniam gyvenimui?

Su Paulu niekada nenorėjome tapti žvaigždėmis, aš – nevykęs archeologas, o jis – elektronikos ekspertas. Muzika iš pradžių mums buvo tik hobis, niekada nesvajojome dalyvauti Eltono Johno privačiame vakarėlyje ar važinėtis baltu limuzinu bei mojuoti pinigų kupiūromis. Kai buvome paaugliai, net geriausi draugai sakė, kad tai, ką mes kuriame – šlamštas. Labai atsitiktinai, jau gerokai vėlesniame amžiuje, tas šlamštas tapo muzika, kurią vertina žmonės. Dabar sakome, jog išpopuliarėjome ir rengiame koncertus tik iš atsitiktinumo. Apie asmeninį gyvenimą mes vengiame kalbėti.

Dažnai jo viešinimas tik padedada išpopuliarėti.

Dainininkai, sulaukę sėkmės, dažnai pernelyg didžiuojasi, tačiau nutinka ir taip, kad jų plokštelių niekas neperka. Tuomet kas belieka? Rodyti, kokios spalvos kelnaites perkate. 

Galbūt, jei nuo pat pradžių būtume visiems leidę prasibrauti į savo asmeninius gyvenimus, dabar būtume dar populiaresni, tačiau aš netroškau Madonnos šlovės, nė už ką nesutikčiau viešinti savo gyvenimo kaip Kardashian šeimynėlė. Tie žmonės dėl populiarumo paaukojo viską.