Elena ir Tadas Bruzguliai: medaus mėnuo marokietiška dvasia

Medui kopinėti pora pasirinko Maroką ir ant Atlanto vandenyno kranto įsikūrusį Agadiro miestą. Tadas Maroke sykį jau lankėsi, o Elenai tai buvo pirma kelionė į šią vis labiau lietuvių mėgstamą Afrikos šalį.

„Marokas man visada asocijavosi su daug spalvų, kvapų, skonių, tik niekada nemaniau, kad į Afriką važiuosiu vasarą, – nusijuokia Elena. – Norėjome tiesioginio skrydžio, be to, Marokas mums pasirodė pakankamai tolimas ir egzotiškas, kad pasijustume ypatingai.“

Agadiras – kurortinis miestas, tad daugiau egzotikos jaunavedžiai važiavo ieškoti į Marakešą. Kaip tik tuo metu ten savo tėvus lankė Londone gyvenantis geras Tado draugas, Stano tarptautiniame chore dainavęs Mohamedas Aragrougas, kuris porelei ir parodė tikrąjį, kvapų ir spalvų persmelktą, Marakešą – nuo žymiojo turgaus iki ryškiaspalvio prancūzų dizainerio Yves’o Saint Laurent’o sodo.

Jau važiuodami į Marakešą Elena su Tadu žinojo, kad apsigyvens autentiškame, senoviniame riade su jaukiu citrinomis, alyvmedžiais ir apelsinais apsodintu vidiniu kiemeliu.

„Kol radome savo namą, reikėjo eiti siaurutėmis lyg labirintai gatvelėmis, prasilenkinėti su asilais. Neįsivaizduoju, kaip nepasiklydome, bet vakare jau dalyvavome Tūkstančio ir vienos nakties pasakoje – tai buvo Mohamedo dovana mums. Labai gražiame parke klausėmės marokietiškų dainų, valgėme tradicinius patiekalus tadžinuose, stebėjome žirgų pasirodymus – labai gražus vakaras“, – pasakoja jaunoji.

Elena juokiasi: nors nėra tikra, ar vyras kokiam turtingam marokiečiui jos nepardavė už vieną kitą kupranugarį, kupranugarienos ji vis dėlto paragvo. Beje, kaip ir ryklienos.

„Labai norėjau paragauti ryklio. Kodėl? Galiu juk turėti savų kaprizų“, – šypteli laiminga nuotaka ir gurmaniškai įvertina: rykliena buvo neįtikėtinai skani, o štai kupranugaris pasirodė sausokas.

Tarp marokietiškų lauktuvių jaunųjų bagaže vietos turėjo rasti ir vestuvinis Elenos kostiumas – baltos kelnės, korsetas ir sijonas iš tiulio, kuriuo Lietuvoje, per šventę, nuotaka taip ir nerado progos pasipuošti ir kurį sumanė būtinai nusivežti į kitą pasaulio kraštą.

„Apdarai daug vietos neužima, tad juos įsimesti nebuvo bėdos. Pamaniau: jei sijono neapsivilksiu dabar – neapsivilksiu niekada. Pasipuošiau vakarienei – buvo smagu, o ir aplinkiniams atrodžiau įdomiai“, – juokiasi Elena.