Elena Koverienė: dainavimas yra visiems prieinama ir natūrali priemonė atverti širdžiai
Gyvename laikais, kai pasaulyje vis labiau nyksta ribos tarp skirtingų kultūrų. Ryte galime praktikuoti indišką jogą, pietus valgyti italų restorane, o vakare pasimėgauti japonišku masažu. Tai mums tapo įprasta ir normalu. Tačiau visoje toje tėkmėje kažkur ima ir pradingsta tai, ką esame atsinešę iš savo pačių krašto papročių bei tradicijų. Nenuostabu, kad dalis mūsų užuot ieškoję dvasios ramybės įvairiose „užsieninėse“ dvasinėse praktikose, pradedame savęs klausti: „o kur mūsų, lietuviškos praktikos ir dvasingumas?”
Elenos Koverienės gyvenimas persmelktas lietuvių folkloro ritmais. „Mūsų protėvių dainos pasižymi gausia tematika. Apdainuojama viskas: gamtos grožis, meilės saldumas, artimo žmogaus netektis, kario išlydėjimas, jo sugrįžtuvės, tėvų ilgesys, kasdieniai darbai. Per šiuos kūrinius mes matome, kaip gyvenimas įgyja daugiau spalvų ir gelmės“ – sako ji.
Elena yra folkloristė, žmona ir dvynukų mama, pirmadienio vakarais po darbo skubanti į sutartinių grupės „Sesutalos“ repeticijas, dainuojanti grupėje “Vilko pupos”, bei ansamblyje „Gadula“. Šiuo metu ji ėmėsi dar vienos širdžiai mielos veiklos – moteris organizuoja sutartinių mokymus suaugusiems „Gajos“ studijoje Kaune. Apie sutartines bei apskritai apie dainavimo poveikį ji tikrai turi daug ką papasakoti.
Elena, kada pradėjote dainuoti ir kaip apsistojote ties lietuvių senosiomis dainomis bei giesmėmis?
Dainuoti pradėjau vaikystėje, žaisdama su draugėmis. Mokykloje dainavau chore. Labai norėjau lankyti muzikos mokyklą, bet tėvai atkalbėjo, nes mano sesuo ten jau mokėsi ir labai „vargo“... Pati ėmiau mokytis skambinti pianinu. Žavėjausi liaudies menu, įvairiais baltiškais simboliais, o įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti meno istorijos, pradėjau dalyvauti studentų folklorinio ansamblio veikloje. Nuo tada liaudies muzika manęs nepaleidžia.
Nesu vienintelė muzikali asmenybė šeimoje – mama mums labai daug lopšinių dainuodavo, tėtis savarankiškai mokosi groti gitara, dainuoja. Tėčio mama taip pat mėgdavo dainuoti dirbdama kasdienius darbus. Panašu, kad dainavimas man yra perduotas per genus.
Kaip manote, ką žmogui gali duoti savo paties balso pažinimas, dainavimas?
Dainavimas yra natūralus mūsų prigimčiai, tačiau šiuo metu dauguma žmonių dainuoti gėdijasi, bijo nepataikyti į toną, bijo savo paties balso. Dabar mes daugiau klausomės, kaip tą daro kiti. Dainavimas yra visiems prieinama ir natūrali priemonė atverti širdžiai, išreikšti jausmams bei emocijoms. Dažnai suaugęs žmogus metai iš metų kaupia savyje tai, kas neišsakyta, neišjausta, neišverkta, neišgedėta, iki galo nepasidžiaugta. Paskui nebežino, ką su tuo visu sukauptu „turtu“ daryti – o galima tiesiog viską išdainuoti.
Kas įvyksta žmoguje, kai jis išdrįsta dainuoti?
Vyksta nuostabus dalykas – savaime nukrinta visos kaukės, žmogus atgyja, pradeda labiau jausti save ir aplinkinius. Dainavimas gydo ir ramina – maži vaikai tikrai ne šiaip sau migdomi lopšinėmis, juokinami dainelėmis bei visokiais liaudiškais papokštavimais.
Esate kūrybinga asmenybė. Kuo dar be dainavimo užsiimate gyvenime?
Laisvalaikiu man patinka kurti bei rekonstruoti drabužius. Labai smagu iš senienų pagaminti kažką naujo. Mokausi senųjų amatų, apimta įkvėpimo siuvinėju marškinius taip, kaip mūsų promočiutės tai darė XIX a. pradžioje. Svarbią vietą mano gyvenime užima ir kelionės. Šiemet įsimylėjau Indiją, grįžau iš tos šalies džiaugsminga, patyrusi daug tiek kūniškos, tiek dvasinės šilumos.
Mes šiuo metu labai dažnai dairomės į iš kitų tautų atkeliavusias dvasines praktikas, kovų menus, šokius, meno šakas ir t. t. Kaip manote, ar verta atsisukti į savo pačių protėvių palikimą ir ieškoti dvasinės atgaivos čia?
Žmogus jau toks yra, jam reikia egzotikos, naujovių. Dabar egzistuoja vadinamoji dvasinė „eklektika“ – truputis iš ten, truputis iš čia, o tvirto pagrindo nėra. Daugelis holistinių praktikų pateikiamos patraukliai, o asmeninis dėmesys bei laimingesnio gyvenimo pažadai žmones traukia. Tai tikrai nėra kažkas blogo ar netinkamo, bet aš jaučiu, kad šiuolaikiniam žmogui ypač pravartu atsigręžti į savo gimtojo krašto protėvių dvasinį palikimą jo nesigėdijant.
Perimti savos kultūros išmintį yra daug lengviau nei svetimą – žmogus jai žymiai imlesnis. Kai mes atkuriame tvirtą ryšį su savo protėvių kultūra, pasijaučiame laisvesni, stipresni, imame didžiuotis tuo, kas mes esame. Tuomet ir kitų tautų kultūrų patirtys mums atsiveria jau visai kitoje šviesoje.
Kas yra sutartinės? Kuo jos ypatingos? Ar jas reikia kažkaip kitaip klausyti?
Sutartinės yra labai archajiškos daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, būdingos Aukštaitijos regionui. 2010 m. jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nepaisant to, daugeliui lietuvių yra sunku pastebėti ir pajausti šitų dainų grožį. Tai normalu. Visada reikia atsižvelgti į sąlygas, kuriose formavosi klausytojų muzikinis skonis. Tam, kad sugebėtum pajusti sutartinių žavesį, reikalingas prigimtinis jautrumas ir net muzikinis išprusimas. Juk pirmą kartą išgirdus muziką, skirtą japonų kabuki teatrui, taip pat neįmanoma suvokti jos grožio ir gelmės.
Taigi, galima pasakyti, jog mūsų propromočiutės buvo labai muzikalios ir puikiai viena į kitą įsiklausančios? Juk formuojantis sutartinėms, jų „kūrėjos“ tikrai nebuvo baigusios jokių muzikinių mokymų?
Vadinamos „bobutės“ išties buvo muzikalios, jaučiančios viena į kitą. Klausydama senųjų įrašų vis stebiuosi – kaip taip galima sudainuoti, taip suskambėti? Gyvą muziką jos girdėjo dar būdamos motinos įsčiose. Moterys karta iš kartos tai perduodavo savo dukroms. Dainavimas nebuvo kažkas ypatingo, skirto tik išrinktiesiems solistams. Išoriškai žmonių gyvenimas buvo labiau suvaržytas nei dabar, moters grožis pridengtas drabužiais, tačiau gausus dainų, šokių, pasakų palikimas byloja, kad žmonės viduje tikrai buvo laisvesni ir kūrybingesni.
Ar norint dainuoti sutartines reikia kokio nors muzikinio pasiruošimo?
Specialaus muzikinio pasirengimo giedoti sutartines nereikia, svarbiausia žmogaus noras ir pastangos mokytis.
Kaip ir kodėl nusprendėte, kad norite perduoti savo žinias ir sugebėjimus kitiems?
Dainuoju sutartines daugiau nei penkiolika metų, turiu gerus mokytojus, kurie man padėjo atsiskleisti. Sukaupiau nemažai patirties, todėl jaučiu, kad galiu ja pasidalinti su kitais. Nuolat sutinku žmonių, kurie nori dainuoti sutartines, bet patekti į jau susiformavusią giedotojų grupę sudėtinga. Taip pat daugelis nenori įsipareigoti jokiam ansambliui, dainuoti koncertuose, nuolatos lankyti repeticijas.
Kai kas sutartinių dainavimą lygina su meditacija – ar sutiktumėte su tuo?
Taip, visiškai. Sutartinės yra labai „tikros“, nesuvaidintos. Mokantis giedoti gali lengvai pasiekti būseną „čia ir dabar“. Sutartinių kilmė yra sakralinė, manoma, kad jos buvo muzikinė religinės praktikos dalis. Savo struktūra sutartinės artimos mantroms. Tas pats tekstas pakartojamas daug kartų, įvairiais garsažodžiais „lodauto“, „ladautėla“, „liudel tata“, „tit“ užbaigiamas arba pradedamas kiekvienas sutartinės stulpelis. Ritmiškas, monotoniškas dainavimo būdas lengvai įtraukia į meditatyvią būsena tiek sutartinių atlikėją, tiek klausytoją.
Ar dainuojantys žmonės laimingesni? Kada jūs pati jaučiatės laiminga?
Stebiu dainuojančius žmones ir matau, kad bent jau tuo metu jie tikrai laimingi bei atsipalaidavę. Mane laimės pojūtis aplanko kasdien. Džiaugiuosi smulkmenomis, rytais, vakarais, artimų žmonių šypsenomis, nepažįstamais praeiviais, gamta, draugyste, šiltu dušu. Teko išgyventi ir nesmagius „nelaimingumo priepuolius“, kuomet beviltiškai siekiau, kad pasaulis būtų toks, kokio noriu aš. Dabar man tai kelia lengvą šypsnį.