Žodis Kalėdos ne vienam asocijuojasi su šiurpia pirkinių karštine, dovanų ieškojimo isterija, perpildytais prekybos centrais ir absoliučiai visur aidinčia Deano Martino daina „Let it snow!“. Tačiau retas prisimena senamadiškas tradicijas už jūrų marių, o gal tik kitame mieste, gyvenantiems artimiesiems išsiųsti mielą ir jaukų atvirlaiškį. Štai kelios pramogų pasaulio damos prisiminė vaikystėje turėtą tradiciją su Kalėdomis giminaičius pasveikinti ranka rašyta, tikra, popieriumi kvepiančia atvirute.
Paskutinioji lapkričio mėnesio diena, kalendorinės žiemos išvakarės, kaip tik puikiausiai tinka šventinių atvirlaiškių siuntimui. Tad knygyne „Vaga“ įvykusiame „Kalėdinio sveikinimo pašto dėžutės“ atidaryme atsirado ne vienas, norintis savo artimiesiems išsiųsti gražias, šiltas, bet kiek primirštas emocijas atvirlaiškio pavidalu. O ar dažnai kalėdinius sveikinimus paštu siunčia žinomos moterys – sužinosite beskaitydami.
Kulinarė ir žurnalistė Beata Nicholson
Kalėdinius atvirukus tikrai visada siunčiu, nes Didžiojoje Britanijoje taip daryti yra įprasta. Išvis, jei nesiunti kalėdinio atviruko, tai automatiškai tampi asocialus. Žinoma, turiu mintyje popierinį, o ne elektroninį atviruką. Be to, man atrodo, kad tai yra labai smagu ir labai gera gauti tikrą atvirutę.
Pavyzdžiui, mokykloje, kurią lanko Jurgis ir Izabelė, vaikai piešia, o vėliau juos atspausdina, padaro atvirlaiškiais ir visi juos siunčia. Kaip tik jau turiu tokių atvirukų. Grįžusi į Londoną pasiimsiu sąrašą bei juos visiems išsiuntinėsiu. Žinoma, galbūt galėčiau ir daugiau kam išsiuntinėti, bet kiek išeina tiek. Be to, kurį laiką aš pati darydavau atvirutes – fotografuodavome šeimą ir siųsdavome tas nuotraukas-atvirutes savo artimiesiems ir giminėms.
Televizijos žurnalistė Lavija Šurnaitė-Kairienė
Kalėdinių atvirlaiškių nebesiunčiu jau seniai. Manau, kad labai gerai, kuomet kažkas primena, kad galima tai daryti. Juk tai yra tikras, jaukus, pačiupinėtas ir su dalele savasties padarytas dalykas. Kartu su atvirute atiduodi ir dalį savo energijos.
Ant kalėdinio atviruko aš nerašiau pasveikinimo. Ten glūdi tiesiog ją berašant užklupusi emociją. Šiandien paskutinė lapkričio diena, todėl ji tokia simboliška. Man pačiai labai keistai atrodo, kuomet žmonės skuba švęsti Kalėdų. Aš gal kiek kategoriška šiuo atžvilgiu, bet man keista puošti eglutes prieš tris mėnesius iki Kūčių. O šiandien būtent atėjo toks impulsas, kad Kalėdos ne už kalnų, o rytoj – jau žiema. Todėl šiandien išsiunčiau atviruką sau ir savo šeimai – vaikui ir vyrui. Jame parašiau: „Na va, jau laukiame Kalėdų.“
Atvirlaiškius dažniausiai siunčiu, kuomet esu kelionėse. Pirmiausia dėl to, jog pati turiu šiokią tokią, labai emocionalią pramogą: kažkur atsisėdi, pasiimi puodelį kavos ar taurę vyno bei parašai tai, ką tuo metu galvoju, tai labai asmeniška ir skirta tam tikram žmogui. Niekuomet nerašau šabloniškų pasveikinimų, nes ir pati mėgstu gauti originalius. Tai gali būti net ir neliteratūriškai parašytas atvirukas, bet, tarkim, tai, ką jaučiu dabar ir kas siejasi su tuo žmogumi. Taigi, kalbant apie jau vintažiniais tapusius atvirukus – man patinka juos siųsti bei juos gauti.
Dainininkė Elena Puidokaitė-Atlanta
Turiu pripažinti, kad šiandien į kalėdinių sveikinimų pašto dėžutės atidarymą atėjau dėl vienos priežasties – labai seniai nesu rašiusi atvirutės. Nežinau, ar skaitosi kelionių metu siunčiami atvirlaiškiai, nes tai darau nuolatos. Kita vertus, yra keletas žmonių, iš kurių gaunu kalėdinius pasveikinimus ir viduje jaučiuosi nelabai gerai jiems nieko nenusiuntusi. Tad pamaniau, kad šiemet reikia pasitaisyti ir išsiųsti jiems atvirukus. Norėtųsi, kad ši tradicija ir vėl atsinaujintų bei žmonės sveikintų vieni kitus paštu, ranka rašytais atvirukais.
Atsiųstas atvirukas ne tik spinduliuoja šilumą, bet ir yra didžiulė staigmena. Labai malonu juos tiek siųsti, tiek ir gauti. Atvirai pasakius, aš savo pašto dėžutę tikrinu tik kartą per mėnesį, kuomet reikia eiti susirinkti visas sąskaitas ir juose niekada nebūna kalėdinių pasveikinimų. Tad savo artimiems žmonėms aš labai norėčiau pakelti nuotaiką tokiu būdu.
Žurnalistė Jurga Klimaitė-Riebling
Paskutinį kartą tokią „tikrą“, ranka rašytą atvirutę siunčiau, kuomet kviečiau visus į savo vestuves. Juos rašiau ranka ir net nesitikėjau, kad sulauksiu tokios reakcijos – visiems buvo gana netikėta, jog šiais laikais dar įmanoma rašyti ranka, o ne spausdinti kompiuteriu. Tiesa, pernai per Kalėdas draugėms padovanojau savo kurtus eilėraščius, užrašytus ant atviručių. Bet jas ne siunčiau, o įteikiau.
Tačiau kalėdinės atvirutės giminaičiams nesiunčiau nuo pat vaikystės. Tėvai visiems patikėdavo giminių sąrašą ir siųsdavome. Dabar... prisipažinsiu, to nedarau. Tačiau mėginsiu tai pradėti daryti bei tęsti tradiciją ir kitais metais. Paprasčiausiai visi elektroniniai prietaisai per daug mūsų gyvenimo laimėjo, o paprasti ir gražūs dalykai liko nuošalyje.