„Supranti, kad sveikiau ir gražiau būti saulės nušviestoje gamtoje, nei repetuoti tamsioje teatro salėje, bet kai toje salėje šis tas pavyksta, pasijunti laimingas, – tikina televizijos ir teatro aktorė Larisa Kalpokaitė. – Kol turi jėgų, vaidinti labai norisi.“
Mokytoja šešėlius konfiskavo
„Vaikystėje buvau nenuorama, laksčiau kaip pasiutusi, karsčiausi stogais, šokinėjau statybose iš antro aukšto... Nepamenu, kad man būtų rūpėję, ką mama veikia prie veidrodžio. Bet tapusi paaugle savaime pradėjau kažką daryti dėl grožio.
Mėgdžiojau vyresnę seserį, kuri stipriai išgyveno dėl vis iškylančių spuogų ir visaip mėgino jų atsikratyti. Tad viena pirmųjų mano grožio priemonių tapo sovietinis agurkinis losjonas, kuriuo valiausi veido odą. Kadangi jame buvo spirito ir kainavo tik keliolika kapeikų, jį mielai pirkdavo ir girtuokliai... Jei neklystu, kažkuriuo metu vyrams agurkinio losjono net neparduodavo...
Iš tų laikų atminty liko istorija, susijusi su klasiokės mamos vokų šešėliais. Atsinešusi į mokyklą parodė per fizikos pamoką ir mus, mergaites, aišku, sudomino. Deja, mokytoja šešėlius konfiskavo. Klasiokė labai išsigando, ką reikės mamai pasakyti, todėl mes, keturios jos draugės, per pertrauką apspitome fizikę ir mėginome šešėlius atgauti. Įsivaizduojat, mokytoja jų negrąžino! O juk paaiškinome jai, kad draugei klius nuo mamos.
Matyt, tas daiktas tuo metu buvo toks deficitinis, kad mokytoja tiesiog išnaudojo pasitaikiusią progą. Tie mūsų parduotuvėse pasirodę lenkiški šešėliai buvo riebūs, žali, žydri, lūpų dažų formos. O blakstienų tušas „Leningradskij“ atrodė kaip briketukas ir buvo parduodamas popierinėje dėžutėje su teptuku. Sudrėkindavai jį vandeniu arba paspjaudydavai ir pasidažydavai. Jei „Leningradskij“ pakliūdavo į akis, siaubingai grauždavo. Bet kitokio tušo nebuvo.“
Dideli kompleksai nekamavo
„Kadangi kaimo neturėjome, vasaromis tėvai mane su seserimis išsiųsdavo į pionierių stovyklą. Kartą belakstant bendraamžis timptelėjo suknelę, ji priekyje prasisegė ir pasimatė mano nuogi spuogiukai.
Kvaili bernai pradėjo juoktis, aš puoliau į ašaras... Buvo taip gėda, didžiulė tragedija, kad vienmečiai pamatė mano krūtis... Šiaip jokių bendraamžių priekabių iš tų laikų nepamenu, bet pati buvau labai nepatenkinta savo storomis šlaunimis, nors dabar, kai žiūriu nuotraukas, matau, kad jos visai nebuvo storos, buvau harmoningai sudėta.
Dar atrodė, kad rankų pirštai per stori, ir šią mintį turiu iki dabar... Įspūdis apie save iš tų laikų: dideli kompleksai nekamavo, buvau savimi pasitikinti paauglė. Aš nuo mažumės labai mėgau sceną, darželyje visada norėjau deklamuoti, dainuoti, šokti – skirtingai nuo kitų mergaičių, kurias auklėtojoms tekdavo ilgai įkalbinėti.“
Pamenu tą baisų stresą
„Kalbėjome su vyru apie įvykį Šiaulių ligoninėje ir jis pasakė: „Tu esi patyrusi patį tikriausią mobingą, kai studijavai konservatorijoje.“ (Dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, red. past.) Bet mane buvo sunku įveikti.
Aš nėjau su pedagoge, kuri tai darė, į artimą kontaktą ir labai stengiausi gerai mokytis, kad jai, kurso vadovei, nebūtų dingsties kibti. Ji manęs nenorėjo priimti į savo kursą, o paskui, kai perėjusi priėmimo komisiją vis dėlto tapau studente, nepelnytai mažino man aktorinio meistriškumo pažymius...
Pamenu tą baisų stresą, kurį jutau per stojamuosius žinodama, kaip mano atžvilgiu nusiteikusi būsima kurso vadovė. Spėju, kad į jį turėjo patekti kita mergina, tačiau aš per daug gerai pasirodžiau ir užėmiau jos vietą. O gal pedagogė juto asmenišką antipatiją?.. Sunku buvo jos elgesį suprasti, todėl tiesiog atsiribojau. Manau, kad ir jai dėl to nebuvo lengva.“
Kad ir kaip besistengčiau, Džuljeta nebebūsiu
„Išmokau pasidaryti makiažą ir nusigrimuoti vaidmeniui per penkias minutes. Gal amžius kaltas, bet nebejaučiu būtinybės išeiti į gatvę išsipuošusi ir padarytu veidu dėl to, kad esu atpažįstama. Man svarbu atrodyti tvarkingai, o pasidažymui neteikiu reikšmės.
Tačiau kai buvau jaunesnė, iš vakaro sugalvodavau, ką ryte, eidama į repeticiją, apsirengsiu, makiažas, šukuosena taip pat buvo privalomi dalykai... Dabar dažniausiai įlendu į patogius džinsus, ir pirmyn! Jei turiu, tarkim, eiti į renginį ar per zumą su žmonėmis susitikti, šiek tiek pasiryškinu bruožus, nes kam kitus gąsdinti? Antra vertus, suprantu: kad ir kaip besistengčiau, Džuljeta nebebūsiu.
Tai ir nesistengiu, juolab grimas per gyvenimą yra užknisęs. Jei ne jis, galbūt dažniau būčiau su makiažu. Ir makiažas, ir vykęs kirpimas padeda geriau pasijusti ir, manau, yra susiję su moters saviverte. Nusidažiusi kirpykloje žilus plaukus įsėdu į mašiną ir pasidarau asmenukę – išsaugau prisiminimą apie pagražėjusią save.
Dabartinė trumpa šukuosena man labai patinka, bet norėčiau dar trumpesnių plaukų. Mielai išbandyčiau ir asimetrišką kirpimą, kai viena galvos pusė visai trumpai nukirpta, o kitoje palikti ilgesni plaukai. Prie tokios šukuosenos galingus auskarus užsikabinčiau... Nedrįstu taip apsikirpti dėl darbo.“
Mano didelė klaida
„Ar gražios aktorės lengviau gauna darbo? Pirmas įspūdis – taip. Tačiau jos nebūtinai yra talentingos, ir režisieriai greitai atsikanda. Po keturiasdešimties aktorės pereina – ne savo noru – į mamų kategoriją ir tada vien geros išvaizdos tikrai būna maža. Vyriška auditorija dėl grožio dar gali atleisti talento trūkumą, bet moteriška – niekada.
Dabar toks laikas, kai stiprūs ir talentingi aktoriai jaučiasi gerai, nes jie laisvi nuspręsti, ką vaidinti, ko nevaidinti, su kuo dirbti, su kuo nedirbti. Bet laisvė susijusi su atsakomybe. Anksčiau aktoriai metų metus dirbo viename teatre, laukdavo gerų vaidmenų, negalėdavo atsisakyti prastų arba negaudavo jokių ir... daug gėrė. Jei metų metus sėdi be darbo, tau belieka aktorių kompanijose kalbėtis apie meną ir gurkšnoti vynelį. Dabar išgertuvių laaabai sumažėjo, nes aktoriai labai saugo savo laiką ir galimybę dirbti.
Aš tikėjau savo gabumais, bet ilgai elgiausi per kukliai. Didelė klaida buvo manyti, kad auksas ir pelenuose žiba, kuklumas žmogų puošia ir pan. Jei aš, trisdešimtmetė, būčiau turėjusi dabartinį pasitikėjimą savimi, visai kitaip būčiau elgusis ir mano karjera būtų kitaip klosčiusis.
Nuo trisdešimties iki keturiasdešimties buvo itin sunkus laikotarpis... Sako, kad buvau pasitikinti, o man atrodo, kad buvau pernelyg kukli. Bet gal ir gerai, nes, jei anuomet būčiau buvusi drąsesnė, būtų buvęs tikras košmaras!“
Gal jis komplimentus sakė dovanodamas gėles?
„Vyras mano tėvų namuose pasipiršo vienuoliktą ryto. Atsinešė šampano, gvazdikų man, rožių mano mamai, priklaupė ant kelio... Bet aš jau anksčiau, gastrolėse, buvau pasakiusi jam „taip“. Kai Jonas staiga ištarė: „Ženykimės!“, už jo nugaros pamačiau šiukšlių konteinerius ir tarp jų žydinčius vilkdalgius...
Man pasisekė su gyvenimo vyrais. Tėtis buvo tas žmogus, kuris mane mokė apsiginti ir pats visada apgindavo. Jis ne tik buvo gražus vyras, bet ir labai mylėjo savo panas. Vadino mus ne vardais, bet uogų pavadinimais. Aš buvau Razinka. Visada iš Lenkijos, į kurią kelerius metus važinėjo prekių, parveždavo mums madingų drabužių ir batų.
Man tėtis visą gyvenimą buvo TĖTIS! Jis, kaip ir mano vyras, mėgo gėles. Turiu vyrą, kuris jų nuolat man dovanoja, sodyboje gėlėmis išpuošia kambarius... Vyras visada man sakė, kad esu labai talentinga, ir taip labai palaikė. O kai perkopiau per penkiasdešimt, pradėjo sakyti, kad esu graži. Taigi dabar gaunu visą komplektą... Gal anksčiau apie grožį nekalbėjo, kad per daug savimi nepasitikėčiau?
Gal jis komplimentus man sakė dovanodamas gėles? Manau, kad vyro elgesio su moterimi šaknų reikia ieškoti jo tėvų šeimoje. Aš su savo sūnumi visada daug ir atvirai kalbėjausi, nuolat kartojau: „Niekada neskriausk mergaitės!“ Manau, kad mano žinia jo ausis pasiekė. O man įstrigo mano fantastiškos anytos, trijų sūnų mamos, žodžiai, ištarti trims marčioms: „Jei mylite mano sūnus, aš jus myliu.“ Ji niekada nesikišo į mūsų su vyru gyvenimą.“
O aš geriau žinau!
„Buvo laikas, kai su vyru dirbome teatre ir dėvėtų drabužių parduotuvėje. Draugai pasiūlė darbo, kad kaip nors sudurtume galą su galu. Trejus metus dirbau labai sunkiai fiziškai – lyginau drabužius, pradedant maikutėmis, baigiant paltais. Ir grindis ploviau. Laksčiau tarp teatro ir parduotuvės, o mašinos tuomet neturėjome...
Todėl buvo labai juokinga išgirsti gandą, kad esame parduotuvės savininkai. Atsilyginau ten visam gyvenimui, tad po šiai dienai sau nieko nebelyginu – tik koncertinius drabužius. Mes su Jonu iki šiol dėkingi draugams už suteiktą galimybę jaustis žmonėmis, nes darbas dėvėtų drabužių parduotuvėje parūpindavo pinigų, kurių iki tol baisiai stigo.
Joje pigiai nusipirkdavome gerų drabužių ir avalynės. Kai Mažajam teatrui pagaliau buvo suteiktas valstybinio statusas, pradėjome reguliariai gauti algą ir iš parduotuvės išėjome.
Šiandien galiu pasakyti, kad aktoriaus darbas suteikia laimės, jei žmogus jį myli ir gali dirbti. Ir jei turi gabumų. Turiu įžūlumo galvoti, kad gabumų turiu. Tegu kas ką nori, tą sako, aš pacituosiu savo Baronienę iš „Nekviestos meilės“: „O aš geriau žinau!“ ⦿