Eligijus Butkus atsisveikina su baleto scena

„Šis kūrinys man labai brangus. Jis – apie pokyčių troškimą ir baimę, apie naujas erdves, kurių trokštame, bet nedrįstame joms atsiverti. Spektaklio pabaigoje visi žengsime už kitą erdvę žyminčių kolonų – tai ir bus simbolinis mano atsisveikinimas“, – tikisi jokių kitų oficialių ceremonijų neplanuojantis šokėjas.

E.Butkus teigia, kad palikti sceną jam nebus sunku, mat jau antrus metus dirba direktoriaus pavaduotoju baleto ugdymui Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Ir jau spėjo pajusti, kad naująsias pareigas derinti su artisto karjera sunkiai įmanoma, nes nei mokykloje, nei scenoje negali būti „tik puse kojos“.

„Esu perfekcionistas: jei ko imuosi, tai darau sąžiningai ir iki galo. Todėl kiekvienas sukurtas vaidmuo mane praturtino. Myliu savo profesiją, scenos kolegas. Negaliu pasakyti, kaip jausiuosi, kai po vaidinimo nusileis uždanga, bet jei tik galėčiau rinktis – viską pradėčiau iš pradžių. Savo jaunystės lūkesčius įgyvendinau, artistine karjera esu patenkintas, jaučiuosi save realizavęs scenoje“, – tvirtina pasitraukiantis E.Butkus.

Per savo karjerą šokėjas yra surinkęs solidų premijų ir adovanojimų kraitį. Turi net du „Auksinius scenos kryžius“: 2009 m. pirmąjį gavo už Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, antrąjį 2016 m. – už vaidmenį balete „Bolero“. 2010 m. pelnė „Švyturio“ apdovanojimą už Natanaelio vaidmenį „Kopelijoje“ bei Romeo vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“. 2002 m. pelnė Australijos baleto draugijos pirmininko Jurgio Žalkausko premiją, 2004 m. ir 2010 m. – Konstantino Stašio premijas. 2004 m buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už geriausią metų debiutą – sosto įpėdinio Pavelo vaidmenį „Rusiškajame Hamlete“. Dar sykį tam pačiam apdovanojimui buvo nominuotas 2006 m. už Jago vaidmenį balete „Dezdemona“.

Prie reikšmingiausių savo vaidmenų šokėjas priskirtų ir Mėlynąjį Paukštį iš baleto „Miegančioji gražuolė“ bei Tristaną iš baleto „Tristanas ir Izolda“, nors pastarasis atsiėjo nemažai skausmo. 2012 m. repetuojant Varšuvos Didžiajame teatre, kur Lietuvos baleto solistų poros rengėsi „Tristano ir Izoldos“ premjerai, E.Butkui plyšo kelio meniskas, tad pasirodymą scenoje teko atidėti metams. Pasak artisto, tokios akimirkos, kurių nė vienam baleto šokėjui išvengti nepavyksta, tik sustiprina motyvaciją atsitiesti ir nepasiduoti.

Baleto trupėje nuolatiniai pokyčiai neišvengiami. Paskutinįkart žengdamas į sceną E.Butkus bus vienintelis šokėjas, nuo pat 2015 m. įvykusios „Bolero+“ premjeros nepraleidęs nė vieno „Visur kur mes nebuvom“ pasirodymo. Anksčiau pakakdavo jėgų iškart šokti ir vienaveiksmių baletų triptiką užbaigiančiame Krzysztofo Pastoro „Bolero“, bet po choreografo K.Pastoro jubiliejinio gala koncerto 2016-ųjų gruodį savo vietą E.Butkus užleido jaunesniems šokėjams.

Tačiau visiškai pamiršti teatro artistas neketina: žada ir toliau lankytis rytinėse baleto mankštose, kad palaikytų tinkamą fizinę formą. Retkarčiais vis dar pasirodys Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklyje „Ana Karenina“ – paskutiniajame iš dvylikos ACH teatro pastatymų, kuriuose jam yra tekę šokti.

Ko paliekantis didžiąją sceną šokėjas linkėtų būsimiems baleto artistams, kuriuos mokykloje ugdys kaip pedagogas? „Neužsidaryti vien tik veidrodinėse salėse, nes tik visapusiška asmenybė geba kurti įdomius vaidmenis. Teatro samprata šiandien sparčiai plečiasi, skirtingi scenos žanrai vis labiau persipina, ir vienaplaniškumo, ribotumo jau nebepaslėpsi. Nors baleto šokėjų kasdienybė daug kuo panaši į sportininkų kasdienybę, iš esmės tai labiau kūryba, o ne sportas. Be stipraus intelekto, domėjimosi įvairiomis meno sritimis ateities artisto kelias būtų trumpas“, – akcentuoja E.Butkus, šią išmintį kartojantis savo mokiniams.