Elizabeth Debicki – aktorė jaučianti apsišaukėlės sindromą

Štai čia ir padeda aktorės talentas – Elizabeth sako apsimetanti, kad viskas puiku, nors viduje virpa iš nerimo. Vargu ar jis pagrįstas: teatre Debicki vaidino su Cate Blanchett ir Isabelle Huppert – atsiliepimai buvo pašėlusiai geri. O gerokai iki McQueeno panašiai pasielgė Bazas Luhrmannas: pamatęs jos įrašus garsusis režisierius paprašė atskristi į Los Andželą ir aktorė beveik be atrankos buvo patvirtinta vaidinti „Didžiajame Getsbyje“. Naujajame trileryje apie nusikaltimus meno pasaulyje ji filmuojasi su Donaldu Sutherlandu ir Micku Jaggeriu (sako iki šiol negalinti suvokti, kad dirbs su „The Rolling Stones“ žvaigžde, ir net juokais svarstanti, ar susitikus serą Micką nereikėtų nusilenkti).

Tačiau ji ir pati žvaigždė. Diplomuota aktorė – 2010-aisiais baigė Melburno Viktorijos menų koledžą. Ir per septynerius metus filmas po filmo („Mergvakaris Australijoje“, „Didysis Getsbis“, „Šnipas iš U. N. C. L. E.“, „Galaktikos sergėtojai 2“...) užkopė iki Holivudo aukštumų. Debicki ekrane negalima nepastebėti ne tik dėl gabumų, bet ir dėl įspūdingos išvaizdos (ūgis – 188 centimetrai!) bei ypatingos grakščios manieros judėti – ačiū baleto studijoms vaikystėje ir, ko gero, genetikai: abu jos tėvai – šokėjai.

Sakoma, kiekviena gera aktorė turi savo vaidmenį, kuris apvertė ir jos profesinį, ir asmeninį gyvenimą. Nicole Kidman „Valandose“ sutiko vaidinti su prilipdyta dirbtine nosimi, kad būtų panaši į rašytoją Virginią Woolf, ir išlošė banką – laimėjo pirmąjį ir vienintelį „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir BAFTA apdovanojimą. Naomi Watts į pasaulines žvaigždes iškėlė Betė „Malholando kelyje“. Cate Blanchett – Elžbieta I, Margot Robbie – čiuožėja Tonya Harding. O Alisa – lenkų kilmės amerikietė iš McQueeno „Našlių“ – greičiausiai bus Debicki lemiamas koziris. Beje, dar viena detalė: Elizabeth irgi yra vaidinusi Woolf – filme „Vita ir Virdžinija“, pasakojančiame apie meilę, siejusią Virginią Woolf su rašytoja Vita Sackville-West.

Elizabeth – lenko ir australės dukra, gimusi Paryžiuje, vyriausia iš trijų vaikų. Kai buvo penkerių, šeima persikėlė į Melburną. Patriarchalinis pasaulis, iš kurio veržiasi „Našlių“ herojė Alisa, jai puikiai pažįstamas. Ji nepatyrė tokio smurto, kaip jos herojė, bet puikiai supranta, kaip nelengva gali būti moteriai, slegiamai kultūros, kurioje dominuoja vyrai. „Žinau, kaip moterį žlugdo nepakeliamas ir žudantis smurtas. Mačiau, kaip tai nutinka įvairiais būdais, kartais – švelnesniais, kartais – visiškai ekstremaliais“, – svarsto ji.

Debicki – viena iš tų retų aktorių, kurių nėra socialiniuose tinkluose (paskyros feisbuke, instagrame ir tviteryje – gerbėjų darbas). Ji net nesifotografuoja asmenukėms, bet prisipažįsta neseniai vieną pasidariusi – įsiamžino kartu su kolege Jacki Weaver, „Našlėse“ vaidinančia jos herojės motiną. Elizabeth žodžiais, Jacki – tikras angelas ir nuostabiausia moteris.

„Visada buvau uždaras žmogus. Ką noriu parodyti pasauliui, pasakau darbu. Tikėjau ir tikiu – ir būtent taip vertinu aktorystę – kad aš ir mano darbas yra du skirtingi dalykai. Žmonės, besireiškiantys socialiniuose tinkluose, tai labai gražiai sulieja. Gerbiu tokį gebėjimą, bet jis – ne man. Noriu, kad kalbėtų mano darbas ir žmonės jį priimtų taip, kaip patys nori, be jokios papildomos įtakos“, – dėsto principingą poziciją aktorė.

Nenuostabu, kad po tokių pareiškimų kalbama, esą Debicki – arogantiška ir išdidi. Tačiau geriau ją pažįstantys pabrėžia, kad ji apdovanota aštriu humoro jausmu ir moka pasišaipyti iš savęs. O dar anaiptol nėra tokia rami ir pasitikinti savimi, kaip atrodo. Tiesiog žmonės mato tai, ką nori, ir... Elizabeth tuo visai patenkinta. Ji neprieštarauja būti tuščia drobė, kurioje kiekvienas gali nupiešti, ką panorėjęs.