Elžbieta Latėnaitė. Vegetarizmas: kodėl svarbu, ką valgome? (I dalis)

Kiek mes žinome apie mitybą?

Šis rašinys susidarys iš kelių dalių, kurios papildys viena kitą. Pirmame straipsnyje aptarsiu priežastis, dėl kurių verta pamėginti kuo dažniau pakeisti gyvūninės kilmės maistą augaliniu, pavyzdžiui, vietoje maltinukų iš kiaulės ar karvės paskanauti falafelių. Antrajame straipsnyje aptarsime kavines, kur galima paragauti pačių skaniausių vegetariškų patiekalų didžiuosiuose Lietuvos miestuose. O vėliau pamėginsime sužiūrėti, kokiuose prekybos centruose ar internetinėse parduotuvėse galima įsigyti skaniausius vegetariškus produktus, ir ieškosime patarimų, kaip ruošti paprastą, itin gardų ir nebrangų vegetarišką maistą.

Visų pirma, jums gali kilti klausimas: o kam valgyti vegetariškai, jei galime valgyti normaliai – kaip valgė mūsų tėvai ir seneliai ir kaip patys buvome auginami. Juk, pasakysite, užaugome, ir ką – daugiau ar mažiau gyvi.

Taip pat gali kilti žymusis klausimas – kodėl man svarbu, ką valgo kitas? Kodėl „visokie veganai“ vis kišasi į „normalių“ visavalgių mitybos įpročius, juk visavalgiai taikiai valgo savo ėrienos kepsnį ir neįkalbinėja veganų jį valgyti? Jei kyla tokie ar panašūs klausimai, šis straipsnis kaip tik Jums.

Kas yra vegetariškas maistas? Tai maistas, kuriam naudojami produktai ar jų sudedamosios dalys yra augalinės kilmės, o gyvūninės kilmės produktai nevartojami (mėsa, kiaušiniai, žuvis, o veganai dar aplenkia karvių ir kitų žinduolių pieną).

Kodėl „visokie veganai“ vis kišasi į „normalių“ visavalgių mitybos įpročius, juk visavalgiai taikiai valgo savo ėrienos kepsnį ir neįkalbinėja veganų jį valgyti? Jei kyla tokie ar panašūs klausimai, šis straipsnis kaip tik Jums.

Į vegetarizmą visavalgiai reaguoja keleriopai: vieni pritariamai linksi ir sako „teisingai, aš niekad nemėgau mėsos“, kiti, anksčiau niekada nesusimąstę apie tokią mitybą, smalsiai klausosi apie jos privalumus, treti stveriasi už galvos: „Tai ką tu valgai?“, ketvirti vegetarizmą priima kaip iššūkį savo mitybos įpročiams ir puola ieškoti esamų-nesamų kontrargumentų, pvz., „Aš tai grynas mėsėdis“, „O iš kur gauti naudingų medžiagų, jei nevalgai mėsos?“, „Žmonės visada valgė mėsą“, „Be mėsos negalėčiau sportuoti“, „Gyvūnai Žemėje yra tam, kad juos valgytume“, „Gamtoje visi vieni kitus žudo“ ir t. t.

Taip pat skaitykite: Organizmo pokyčiai atsisakius mėsos

Turbūt visi girdėjome pasakymą, kad jei Afrikoje drugelis suplazdena sparnais, tai pajus Amerika? Arba jei nebūtų bičių, nebūtų ir žmonių. Arba kad atogrąžų miškai yra Žemės plaučiai, ledynai sparčiai tirpsta ir reiktų kaip galima mažinti klimato atšilimo pagreitį. Visa tai byloja, kad mūsų planetos gamta tampriai susijusi su civilizacijos, t. y. kiekvieno iš mūsų, veikla, ir kol vieni veiksmai sukelia vienas pasekmes, kiti – kitas. Galima sakyti, kad visa yra susiję ryšiais, kurių plika akimi nematyti, bet jie egzistuoja. Ir jei žmogus jų nežino, tai labai gali būti, kad jis daro nesąmoningus pasirinkimus, galimai prieštaraudamas savo valiai, interesams ar moralei.

Mano žvilgsniu, žiniasklaidoje yra per daug skirtingų dietų, prekybos centruose – prekių ir maisto produktų rūšių ir gerokai per mažai informacijos, ką mityba reiškia iš tiesų. Dažnai manoma, kad mityba – tai nereikšminga, su niekuo nesusijusi gyvenimo dalis, į kurią nebūtina kreipti dėmesio, ir pamirštame, kad peilis ir šakutė – tai ne tik valgymo įrankiai, o didžiulių šiandieninių krizių (tokių, kaip besaikis džiunglių kirtimas, oro ir vandens tarša, badas, rūšizmas) kurstytojai arba maldytojai. Ar peilis ir šakutė neša trūkumą ar klestėjimą, priklauso nuo to, kas yra lėkštėje.

Taigi pamėginkime faktiškai pasižiūrėti, kokią reikšmę mėsos valgymas arba vegetarizmas turi žmogaus aplinkai – klimatui, miškams, žmogiškiesiems gyvūnams (žmonėms) ir nežmogiškiesiems gyvūnams.

Pamirštame, kad peilis ir šakutė – tai ne tik valgymo įrankiai, o didžiulių šiandieninių krizių (tokių, kaip besaikis džiunglių kirtimas, oro ir vandens tarša, badas, rūšizmas) kurstytojai arba maldytojai.

Dažnai mes puikiai gaudomės, kokios problemos kamuoja mūsų planetą, pavyzdžiui, kad tirpsta ledynai ar kasdien nyksta gyvūnų rūšys, kad kas tris sekundes vaikas miršta iš bado. Neretai įvairios plačiai žinomos problemos eskaluojamos įvairiuose kontekstuose, nuo pokalbių šou iki juodojo humoro. Tačiau, įdomu, garsių problemų sprendimai nėra tokie garsūs. Tuomet nutinka keistas dalykas: mes pradedame galvoti, kad tos problemos yra neišsprendžiamos, ir mes esame bejėgiai ką nors pakeisti. Ir tos problemos lieka sklandyti ore lyg pokalbio temos.

Išties, yra atvejų, kai mes nieko (arba mažai ką) galime pakeisti, sakykime, sustabdant priverstines vaikų santuokas. Tai pakeisti reiktų daug pastangų, pinigų ir laiko. Tačiau globalios problemos, apie kurias šįkart kalbėsiu, yra išsprendžiamos mūsų, ir mes galime padaryti teigiamą įtaką jau šiandien.

Pažaiskime. Aš jums užduosiu keletą klausimų apie globalias problemas ir paprašysiu, kad pamėgintumėte sau atsakyti, kas jas sukelia ir kaip jas galima išspręsti. Vėliau pateiksiu mokslininkų skaičiavimus. Prašymas: prieš skaitydami atsakymą, pamėginkite sugalvoti savo sprendimą.

Gamta kenčia

Kasdien iškertami dideli miško plotai, tirpstantys ledynai, oro tarša – plačiai žinomos problemos. Pagalvokite, kokie, jūsų manymu, galėtų būti sprendimai šioms ekologinėms problemoms? Kiek iš jūsų mano, kad popieriaus taupymas ir atliekų rūšiavimas padės išspręsti miškų kirtimo problemą? Kad ėjimas pėstute ar važiavimas dviračiu padės sustabdyti klimato atšilimą ir išgelbės baltąsias meškas, nebesilaikančias ant mažytės tirpstančios lyties?

Kas galvoja, kad norint sutaupyti gėlo vandens atsargas, teks trumpiau ar rečiau praustis ir kad taupioji elektros lemputė yra viskas, ką galime padaryti dėl gamtos? Paaiškėjo, kad visa tai iš esmės nesprendžia problemos.

Kiek iš jūsų mano, kad popieriaus taupymas ir atliekų rūšiavimas padės išspręsti miškų kirtimo problemą? Kad ėjimas pėstute ar važiavimas dviračiu padės sustabdyti klimato atšilimą ir išgelbės baltąsias meškas, nebesilaikančias ant mažytės tirpstančios lyties? 

Faktai kalba už save. Gyvulininkystė (tam tikrais atvejais – ir komercinė žvejyba) – pagrindinė, didžiausia ir nepralenkiama lėmėja visų esminių, žmogui žinomų ekologinių problemų: miškų kirtimo, oro taršos, sausumos plotų naudojimo, vandens taršos, bendruomenių destabilizavimo, bado pasaulyje, laukinių gyvūnų rūšių nykimo, mirties zonų vandenynuose atsiradimo... Sąrašas nesibaigia.

Kai norėjau išvardinti bent pusę šiandien mokslui žinomų gyvulininkystės žalingų pasekmių gamtai, klimatui, žmonijai, gyvūnijai, augalijai, pamačiau, kad tai netilps į šį straipsnį.

Būtina paminėti, kad gyvulininkystė atsakinga už 18% visų išmetamų dujų, o tai yra daugiau, nei visas pasaulio transportas (automobiliai, laivai, lėktuvai, traukiniai ir t. t.) kartu sudėtas. Transportas atsakingas už 13%. Gyvulininkystė ir jos bioproduktai atsakingi už 32 000 mln. tonų išskiriamo anglies dvideginio (CO₂) metuose, kas sudaro 51% pasaulio išmetamų šiltnamio dujų. Metanas yra 25–100 kartų destruktyvesnis už anglies dvideginį (CO₂) 20 metų rėmuose, o jo globalinio atšilimo potencialas yra 86 kartus didesnis nei anglies dvideginio. Karvės pagamina 568 mlrd. litrų metano kiekvieną dieną.

Gyvulininkytei sunaudojama trečdalis (1/3) gėlo vandens, kurį naudoja žmogus.

Gyvulininkystė užima 45% viso Žemės ploto. 1/3 planetos jau virto į dykumas, pagrindinė priežastis – gyvulininkystė.

Ferma su 2500 pienui naudojamų karvių pagamina tiek pat aliekų kiek miestas su 411 tūkst. gyventojų.

3/4 žvejybos vietų pasaulyje yra dalinai arba visiškai išnaikintos, mūsų vandenynai gali likti tušti jau 2048 metais. 1 tonai sugautos žuvies tenka 5 tonos netyčia pagautų vandens gyvūnų, kuriais atsikratoma kaip atliekų.

Gyvulininkystė atsakinga už 91% Amazonės džiunglių naikinimo. Pagrindinė atogrąžų miškų naikinimo priežastis – gyvulininkystė ir pašarų auginimas. 40–80 arų atogrąžų miškų iškertama kiekvieną sekundę. 55 mln. hektarų atogrąžų miškų jau išnaikinti dėl gyvulininkystės. Palyginimui – dėl palmių aliejaus jau iškirsta 10,8 mln. hektarų atogrąžų miškų.

Dėl atogrąžų miškų kirtimo kasdien prarandama iki 137 augalų, gyvūnų ir vabzdžių rūšių. Per pastaruosius 20 metų Brazilijoje jau nužudyta per 1100 gamtosaugos aktyvistų.

Gyvulininkystė atsakinga už 18% visų išmetamų dujų, o tai yra daugiau nei visas pasaulio transportas (automobiliai, laivai, lėktuvai, traukiniai ir t. t.) kartu sudėtas.

Faktus surinko stulbinančio, ir, mano žvilgsniu, būtino pamatyti kiekvienam žemiečiui, dokumentinio filmo – „Cowspiracy“ – kūrėjai. Jį būtina pamatyti visiems, kurie žavisi gamta, neprieštarauja, kad badaujantys vaikai atgautų jiems priklausantį maistą, ir suvokia, kad mūsų vaikai neturės atsarginės planetos, tad visai vertėtų gelbėti šią.

Beje, kai filmą „Cowspiracy“ išvydo nykstančių gyvūnų rūšių ir gamtos išsaugojimui milijonus dolerių skiriantis žymusis aktorius Leonardo DiCaprio, ėmėsi jį prodiusiuoti ir jo dėka filmas pradėtas rodyti per „Netflix“ pasauliniu mastu.

Ar žmogui būtina valgyti mėsą?

Kaip jūs manote, ar be mėsos, pieno, kiaušinių ar žuvies įmanoma turėti gerą sveikatą? Profesionaliai sportuoti? O įmanoma vegetariškai besimaitinant išnešioti ir pagimdyti sveiką vaiką, užauginti jį visai be mėsos?

Faktas. Jau 2009 metais JAV Mitybos ir dietologų asociacija, būdama seniausias, didžiausias ir autoritetingiausias patarėjas mitybos klausimais JAV, oficialiai pripažino, kad žmogui nėra jokios įgimtos biologinės būtinybės valgyti gyvūninės kilmės produktus.

Cituoju: „Remiantis Amerikos mitybos ir dietologų asociacijos pozicija, tinkamai suplanuota vegetariška mityba, įskaitant visiškai vegetarišką ir veganišką, yra sveikatingos, maistine prasme adekvačios, ir gali padėti užkertant kelią ar gydant tam tikras ligas. Tinkamai suplanuota vegetariška mityba yra tinkama asmenims visuose jų gyvenimo ciklo tarpsniuose, įskaitant nėštumą, maitinimą krūtimi, kūdikystę, vaikystę, paauglystę ir profesionaliai sportuojant.“ Vėliau JAV pavyzdžiu pasekė kitų šalių medikai ir mitybos specialistai, daugėja sveikatingumo centrų, kur gydymas paremtas augaline mityba.

Štai taip argumentas „žmogui būtina mėsa“ ir atgula į amžino poilsio vietą. Daugelis jį pažinojome ir turėjome su juo reikalų, ir dabar ramiai tariame jam „iki pasimatymo niekada“ ir einame gyventi sąmoningo gyvenimo be jokios baimės pakenkti savo ar artimųjų sveikatai.

Įvairių studijų metu, gyvūninės kilmės maisto vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, įvairiomis vėžio formomis (žarnyno, kasos, prostatos, krūties ir t.t.), nutukimu, osteporoze, artroze ir kt.

Tinkamai suplanuota vegetariška mityba yra tinkama asmenims visuose jų gyvenimo ciklo tarpsniuose, įskaitant nėštumą, maitinimą krūtimi, kūdikystę, vaikystę, paauglystę ir profesionaliai sportuojant.

Straipsnio formatas vėlgi neleidžia pakankamai įsgilinti į tokią plačią temą, tad rekomenduoju pasižiūrėti tokius filmus, kaip „Forks over knives“ (apie Lietuvoje viešėjusių medicinos ir mokslo garsenybių J. Colin Cambel ir Ch. Essesstyn mokslines studijas bei neįtikėtinus rezultatus medicinoje taikant augalinę mitybą), bei perskaityti šių specialistų knygas: J. Colin Cambel „Natūralus būdas išvengti ligų. Kinijos studija“, „Visata. Naujausi tyrimai apie mitybos mokslą“, Ch. Essesstyn „Širdies ligos prevencija ir gydymas“. Pastarosios autorius, ilgametis širdies ir kraujagyslių chirurgas yra pasakęs mintį: „Kai kurie augalinę mitybą vadina ekstremalia. JAV pusei milijono žmonių kiekvienais metais atveriama krūtinės ląsta ir iš jų kojos ištraukta vena prisiūnama prie širdies arterijos. Kai kurie pasakytų, kad būtent tai – ekstremalu.“

Badas pasaulyje

Jei paklausčiau jūsų, kaip galėtume išspręsti bado pasaulyje problemą, pagalvokite ir atsakykite, ką jūs siūlytumėte daryti? Aukoti labdaros organizacijoms? Investuoti į besivystančių šalių lytinį švietimą?

Faktas. Šiuo metu pasaulyje auginame pakankamai maisto, kad pamaitintume 10 mlrd. žmonių. Kitas faktas: šiuo metu pasaulyje 795 mln. žmonių badauja. „Kaip taip gali būti?“ – gali kilti logiškas klausimas. Visame pasaulyje bent 50% grūdų sušeriama gyvūnams gyvulininkystės pramonėje. Net 82% badaujančių vaikų gyvena šalyse, kurių užaugintas maistas keliauja į skrandžius gyvūnams, kad Vakarų valstybių gyventojai galėtų valgyti kepsnius.

Vadinasi, mes turime daugiau maisto nei užtenka, bet kol mes, galingesnieji, maitinsime savo maistu savo maistą (!), o ne atiduosime mirštantiems iš bado, pasaulyje ir toliau kas 3 sekundes iš bado mirs vaikas.

Net 82% badaujančių vaikų gyvena šalyse, kurių užaugintas maistas keliauja į skrandžius gyvūnams, kad Vakarų valstybių gyventojai galėtų valgyti kepsnius.

Maitinimo darbovietėse ir ugdymo įstaigose sistema Lietuvoje taip pat nebeatitinka šiandienos mitybos mokslo žinių. Dirbantys žmonės, norintys maitintis vegetariškai, šiandien beveik neturi galimybės valgyti visavertišką maistą darbovietėje. Labai laukiame žinių iš Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus, kuris žadėjo užtikrinti vegetariško maitinimo galimybę, taip pat ir mokyklose bei darželiuose. Nekantriai lauksime žinių.

Alternatyvūs mitybos variantai, kuriuos žada Vilniaus miesto meras, prisidėtų prie bado, klimato atšilimo ir kitų problemų sprendimo, kurių reikia jau šiandien. Reikia ir kiekvieno mūsų dažnesnių vegetariškų pasirinkimų. O kol kas situacija groteskiška: kol savo vaikus švietimo/ikimokyklinio ugdymo įstaigose maitiname mėsa, kiti vaikai miršta iš bado.

Gyvūnai ir rūšizmas

Jei paklausčiau, ar žinote, kaip elgiamasi su gyvūnais mėsos, kiaušinių, pieno pramonėje, ką atsakytumėte? Ar žinote apie standartines fermų ir skerdyklų praktikas? Galbūt jūsų žinios apsiriboja prisiminimais iš kaime vaikystėje matyto skerdimo?

Intensyvi gyvulininkystė yra kenksmingas dalykas ne tik mūsų planetai, miškams, sveikatai, bet ir gyvūnams. Tiesa ta, kad tai, kaip fermose ir fabrikuose (net nekalbant apie skerdyklas) standartiškai ir visiškai legaliai elgiamasi su gyvūnais, yra kur kas žiauriau nei galime susapnuoti. Taip žiauru, kad jei tai būtų kitos rūšies gyvūnai, pavyzdžiui, šunys ar katės, su jais taip besielgiantys žmonės būtų apkaltinti žiauriu elgesiu su gyvūnais ir stotų prieš teisėsaugą. Kiaulės, vištos ir karvės jaučia skausmą, baimę ir malonumą lygiai taip, kaip šunys ir katės, skirtumas tik tas, kad dėl tradicijų inercijos vienus priimtina žaloti, kankinti ir žudyti, o kitus visuotinai priimta mylėti ir jais rūpintis.

Taip pat skaitykite: Gyvenimas be mėsos: Gražinos Gum ir Edgaro Lubio mitybos filosofija bei receptai

„The Guardian“ neseniai publikuotas straipsnis pavadinimu „Industrial farming is one of the worst crimes in history“ („Pramoninė gyvulininkystė – vienas sunkiausių nusikaltimų istorijoje“). Jame rašoma: „Elgesys su ūkiniais gyvūnais yra vienas iš skaudžiausių etinių klausimų šiandien. Dešimtys milijardų jaučiančių būtybių, kiekviena su sudėtingais pojūčiais ir emocijomis, gyvena ir miršta ant konvejerio juostos.“

Tiesa ta, kad tai, kaip fermose ir fabrikuose (net nekalbant apie skerdyklas) standartiškai ir visiškai legaliai elgiamasi su gyvūnais, yra kur kas žiauriau nei galime susapnuoti. Taip žiauru, kad jei tai būtų kitos rūšies gyvūnai, pavyzdžiui, šunys ar katės, su jais taip besielgiantys žmonės būtų apkaltinti žiauriu elgesiu su gyvūnais ir stotų prieš teisėsaugą. 

Kita vertus, bendraujant su žmonėmis, dažnai tenka išgirsti, kad gyvūnų žudymas yra natūralu, normalu ir neišvengiama ir kad nereikėtų jautriai į tai žiūrėti. Aršus pasipriešinimas lydėjo visus rimtesnius socialinius perversmus. Visai neseniai vergovė buvo laikoma natūralu, normalu ir neišvengiama. Ir kai JAV prasidėjo judėjimas už vergovės panaikinimą, jo dalyviai, šiandien suvokiami kaip žmogaus teisių herojai, anuomet buvo pravardžiuojami sentimentalistais. Vergovės šalininkai stebėjosi: „Dėl ko jūs kovojate, juk jie – tik negrai!“.

Panašaus pasipriešinimo sulaukė ką tik atsiradęs judėjimas už moterų teises: „Juk jos – tik moterys!“, vėliau vaikų teisių aktyvistai turėjo klausytis iš kritikų: „Juk jie tik vaikai!“. Ir štai atėjo eilė gyvūnams: gyvūnų teisių aktyvistai siekia suteikti gyvūnams (ne tik šunims ir katėms) pagrindines teises ir nuolat girdi: „Juk jie tik gyvūnai! Nerandat rimtesnių problemų?“.

Rūšizmas – tai terminas, susijęs su moraline viršenybe, kuri vieną rūšį, dažniausiai, žmogų, iškelia aukščiau kai kurių (ar visų) nežmogiškųjų gyvūnų. Rūšizmas – tai ideologija, įsitikinimų sistema, kuri lemia gyvūnų priespaudą, nes viena rūšis jaučiasi esanti vertingesnė už kitą (-as). Rūšizmas yra visų diskriminacijų šaknis, iš ten kyla ir kitos rūšys: rasizmas, seksizmas, homofobija, antisemitizmas ir t. t.

Apie mūsų visuomenės elgesį su gyvūnais galite pasiklausyti tokiose suvokimą gilinančiose paskaitose, kaip Gary Yourofsky „Best Speech You Will Ever Hear“ („Youtube“ yra ir lietuviški titrai) arba triskart trumpesnę – Melanie Joy „Beyond carnism and towards rational authentic food choices“.

Taip pat rekomenduoju filmą „Earthlings“ (spausti ČIA). Tai filmas, kuris atskleidžia šiandieninės visuomenės santykį su gyvūnais; jį įgarsino Holivudo žvaigždė ir veganas nuo trejų metų Joaquinas Phoenixas). 

Ką valgyti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas? 

Kaip matome iš daugybės požiūrio kampų, pasakymas – „valgyti mėsą ar ne – tai kiekvieno asmeninis reikalas“ – nėra teisingas. Tuo metu, kai pasaulis išgyvena daugialypę krizę, viskas nebėra tik apie mane ar jus. Vien nuo to, kokį maistą renkamės, priklauso daugybės kitų individų bei planetos gerbūvis.

Minėjau, šis straipsnis rašytas ne tam, kad visi taptų vegetarai. Nors planetai, rodos, to ir reikia. Rašau tam, kad atsirastų daugiau konteksto ir sąmoningumo maisto pasirinkimuose. Peilis ir šakutė tris kartus per dieną gali sėti karą arba taiką – tokie galingi mes esame iš tiesų.

Jei neįsivaizduojate savo gyvenimo be mėsos, ne bėda. Gal galėtumėte įsivaizduoti vegetariškus pusryčius ar savaitgalio pietus su šeima vegetariškoje kavinėje?

Kitame straipsnyje kaip tik apžvelgsime pačias „skaniausias“ vietas. Maži žingsniai – kelias į reikšmingus pokyčius.

Elžbieta Latėnaitė yra aktorė, rašytoja