Emigracija. Kas vilioja į svetimus kraštus?

Nors ekonomika Lietuvoje auga, emigracija nemažėja. Iš mūsų šalies vidutiniškai per metus išvyksta daugiau nei 30 tūkst. gyventojų. 2015 metais iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių – beveik 8 tūkst. daugiau nei 2014 metais.

Iš mūsų šalies vidutiniškai per metus išvyksta daugiau nei 30 tūkst. gyventojų. 2015 metais iš Lietuvos emigravo 44,5 tūkst. žmonių – beveik 8 tūkst. daugiau nei 2014 metais.

Dažniausiai emigruojama dėl politinių ar ekonominių priežasčių, neretai – su kitataučiu sukūrus šeimą. Tačiau apie emigraciją galvojame ne tik mes – naujausi tyrimai atskleidžia, kad amerikiečiams į prezidentus išrinkus Donaldą Trumpą padaugėjo žmonių, norinčių keltis gyventi svetur. Ne išimtis ir britai. Jie domisi tokiomis šalimis kaip Suomija, Švedija, Norvegija.

Dideli emigracijos mastai keičia demografinę struktūrą (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos. O kiekvienam asmeniškai ji teikia savų pliusų ir minusų, pavyzdžiui, daugelis svetur išvažiavusių lietuvių džiaugiasi didesniu uždarbiu, įdomia patirtimi, tačiau gyvenant toli nuo savo šalies kankina namų, artimųjų ilgesys.

Pagrindinės priežastys

Apklausos rodo, kad pagrindinės emigracijos mūsų šalyje priežastys – per mažas darbo užmokestis, pakankamai didelis nedarbo lygis, noras patobulinti užsienio kalbos įgūdžius, įgyti kitokios patirties. Lietuviai atskleidžia nesijaučiantys saugūs dėl savo ateities, mūsų šalyje turi mažiau karjeros perspektyvų nei užsienyje.

2017 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. gyventojų. 2016 m. savo išvykimą iš šalies deklaravo 51 tūkst. emigrantų. Geresniu darbu užsienyje labiausiai domisi aukštąjį išsilavinimą turintys lietuviai. Dauguma jų tikisi dirbti toje pačioje srityje. Žemesnį išsilavinimą turinčių darbuotojų lūkesčiai kuklesni, daugelis jų sutiktų dirbti bet kokį darbą. Labiausiai darbu užsienyje domisi statybų, finansų, sveikatos priežiūros, IT srities specialistai. Dauguma emigrantų yra jaunesnio amžiaus – iki 35 metų. Tačiau apklausos atskleidžia, kad net apie 40 proc. vidutinio amžiaus žmonių (35–50 metų) taip pat norėtų išvykti dirbti į užsienį. Vyresnių nei 55 metų amžiaus žmonių galimybės išvykti svetur stipriai sumažėja dėl kalbos barjero, baiminimosi, jog nepritaps svetimoje aplinkoje.

Beveik pusė Centrinės ir Rytų Europos darbingo amžiaus žmonių norėtų bent kurį laiką padirbėti užsienyje. Tarptautinė darbo jėgos migracijos į užsienį apklausa atskleidė, kad svetur labiau padirbėti trokšta vyrai nei moterys. Apie 28 proc. respondentų užsienyje norėtų dirbti tam tikrą laikotarpį, o 19 proc. tyrime dalyvavusių žmonių sutiktų svetimoje šalyje pasilikti dirbti ilgiau nei vienus metus.

Kurie pritampa greičiausiai?

Psichologai teigia, kad įsikurti svetimoje šalyje palankiausia jaunystėje, nes tokiame amžiuje įprastai žmonės lengviau mezga pažintis, yra smalsesni. Vyresniame amžiuje nepažįstamoje šalyje įsitvirtinti sunkiau, tačiau tai irgi ne taisyklė. Lengviau naujoje vietoje pritampa atviresni, lankstesni, bendrauti linkę žmonės. Vykstant svetur visada gerai iš anksto susirasti ten gyvenančių tautiečių, kurie galėtų duoti vertingų patarimų, o galbūt ir tapti geriausiais draugais. Ekspertai teigia, kad viena dažniausių nepritapimo svečioje šalyje priežasčių – negebėjimas susirasti draugų, bendraminčių. Gerai, jei emigrantas patenka į tą pačią kultūrinę terpę, dirba darbą pagal specialybę, jį supa to paties socialinio sluoksnio žmonės. Priešingu atveju jis gali pasijusti nevisavertis, vienišas, ypač jei nesiseka susirasti naujų draugų. Tada dažniausiai norisi kuo greičiau grįžti namo. Gimtasis kraštas ypač traukia ir tuos, kurie būna palikę savo šalyje šeimą, gerus draugus.

Sunkiau svetimame krašte pritampa ir tie, kurie, užuot prisitaikę prie vietinių gyvenimo būdo, jį kritikuoja ir siekia gyventi taip, kaip gimtojoje šalyje. Nepalūžta kantrūs, gebantys prisitaikyti, gerbiantys vietos tradicijas, o kartu ir nepamirštantys savo tapatybės žmonės. Psichologai pastebi, kad jaunimas lengviau perpranta vietinei visuomenei būdingas taisykles, bet lengviau praranda savo tapatybės bruožus, o vyresni žmonės atvirkščiai – labiau linkę išlaikyti lietuvybę, tačiau sunkiau integruojasi į naują visuomenę.