Atrodo, prie kino režisieriaus Emilio VĖLYVIO (43) Lietuvos kino istorijoje bus pažymėta: pirmojo lietuviško kino detektyvo autorius. Kad ir kaip mėgčiau spėlioti filmų pabaigas, „Piktųjų karta“ leido pajusti nepaprastą malonumą neišpainioti istorijos. Šiandien, kai skandinaviško stiliaus, bet lietuviškų realijų persmelktas trileris iškeliauja į kino ekranus, Emiliui atrodo, kad jį kurdamas galėjo būti kiek laisvesnis. „Mėčiau pėdas lyg koks paranoikas“, – ironizuoja.
Emili, išduok, ar „Piktųjų kartos“ istorija turi realų pagrindą?
Filmas paremtas tikrais pasakojimais, bet daug ką keitėme. Šias istorijas taip sunkiai gavome, kad mums buvo svarbu apsaugoti jų pasakotojus. Prieš pradėdamas filmuoti, nuėjau į Lietuvos okupacijų ir laisvės kovų (KGB) muziejų.
Maniau, turiu įdomią temą, pasiklausinėsiu. „Jūs norite kurti filmą apie KGB agentus lietuvius?“ – ten nustebo. Ir ne tik tai – du KGB temą Lietuvoje nagrinėjantys istorikai atsisakė su manimi kalbėtis. Vienas sutiko, bet jo pavardės neturiu teisės skelbti.
Tikrosios atsisakymo priežasties nežinau, galiu tik spėti.
Pamėginkime...
Manau, jie bijo.
Šiandien? Bijo?
Bijo. Jie nežinojo, ką noriu sužinoti ir ką žinau. Juk sakiau jiems – turiu istoriją, sukurtą iš tikrų pasakojimų. Norėčiau tik patikslinti detales, gal kiek daugiau apie tai sužinoti.