Emocijos, kurių negalima ignoruoti
Natūralu, kad teigiamos emocijos teikia mums džiaugsmo, mes jų ieškome, jomis mėgaujamės ir jas reiškiame. Tačiau neigiamas stengiamės paslėpti, tarsi jos būtų gėdingos. Kam nėra tekę apsimestinai šypsotis arba „praryti“ viršininko įžeidimą? Ramybės vardan nutylėti ir nieko neatsakyti į anytos priekaištus? Storu makiažo sluoksniu slėpti nemigos ar ašarų pėdsakus?
Taip elgiamės, kai nenorime, kad aplinkiniai žinotų, kaip iš tiesų jaučiamės, kai vengiame jų klausimų ir nenorime pasakoti asmeninio gyvenimo detalių.
Tačiau apsimetinėti negalime bent jau prieš vieną žmogų – save. Nuslopintos, neišgyventos emocijos gali pratrūkti pačiomis keisčiausiomis formomis ir pačiu netinkamiausiu metu. Fiziniai negalavimai, ligos, depresija, nuotaikų kaita – tiek gali kainuoti nuolatinis apsimetinėjimas, kad viskas sekasi puikiai.
Apsimetinėti negalima bent jau prieš vieną žmogų – save.
Taigi, neigiamus jausmus reikia pripažinti ir išgyventi. Vienus – tyloje ir ramybėje, o su kitais teks supažindinti ir aplinkinius.
Liūdesys. Liūdime dažnai, todėl ši emocija tokia įprasta, kad į ją beveik nekreipiame dėmesio. Žinoma, liūdesio priežastys skirtingos, todėl jis gali būti ir gilus, vedantis į neviltį, ir greitai išblaškomas.
Jei atsitiko kokia nors nelaimė, patyrėte netektį – liūdėti būtina, kad suprastumėte naują realybę. Be gedėjimo neįmanomas ir pasveikimas. Todėl neapsimetinėkite ir prieš artimiausius žmones. Jums reikia ir užuojautos, ir pagalbos. Priimkite ją. Ir liūdėkite, paverkite, išsikalbėkite.
Paradoksalu, tačiau žmones, patyrę rimtus sukrėtimus, kartais atsitiesia daug sėkmingiau nei gyvenantys nuolatinėje nepasitenkinimo būsenoje. Galbūt todėl, kad kai yra konkretus sukrėtimas – aiški ir priežastis, kodėl taip jaučiamės ir ieškome, kaip įveikti problemą.
Jei jums liūdna dėl nevykusios santuokos, nemėgiamo darbo ar prastų santykių su vaikais turite du pasirinkimus – arba keisti situaciją, arba susitaikyti su ja. Nebūna liūdesio be priežasties (nebent tai liga – depresija), tik kartais žmonės nenori jos pripažinti – nes pripažinus teks spręsti.
Pyktis. Vieni žmonės greitai supyksta, sukelia konfliktą, tačiau taip pat greitai ir nurimsta. Galbūt aplinkinius tai kartais erzina, tačiau jie patys jaučiasi daug geriau nei tie, kurie ilgai kaupia nuoskaudas ir jas nešiojasi savyje. Jei jūs dažnai pykstate ant kitų žmonių, galbūt verta tuos santykius nutraukti arba keisti. Jei slepiate pyktį, gali būti kad jie nė neįtaria, kad kokiais nors veiksmais jus erzina. Todėl nebūtina bartis, bet išsakyti nepasitenkinimą – privalu.
Pyktis destruktyvus jausmas, todėl geriausia jo „atsikratyti“ sportuojant, užsiimant įdomia veikla. Pagalvokite, kad žmonės, ant kurių jūs pykstate galbūt daug nelaimingesni nei jūs. Užjauskite juos. Tačiau paieškokite priežasčių ir savyje. Galbūt nemokate priimti kritikos? O gal pavydite kitiems?
Pavydas. Tai dar vienas jausmas, kurį žmonės slepia, nors išgyvena gana dažnai. Pavydima gražesniems, sėkmingesniems, turtingesniems, nes manoma, kad tie žmonės nėra nusipelnę mėgautis tuo, ką turi. Ir blogiausia, tai teisėtai priklauso mums!
Esame išauklėtos, todėl šį jausmą gniaužiame savyje. Tačiau jis nevertas egzistuoti net giliausiame širdies kampelyje. Todėl jį reikia ne slopinti, bet mesti lauk!
Kai nesiliaujame pavydėti, prarandame ne tik galimybę džiaugtis tuo, ką turime, bet ir tobulėti!
Net ir vadinamasis baltas pavydas, jei nepavirsta veikla siekiant rezultato (gražesnės figūros, geresnio darbo, įdomesnio gyvenimo), tampa savigrauža, nepilnavertiškumo kompleksais ir pykčiu. Kai nesiliaujame pavydėti, prarandame ne tik galimybę džiaugtis tuo, ką turime, bet ir tobulėti! Bet blogiausi, virstame niekam neįdomiomis niurzglėmis!
Susidoroti su pavydu padės žinojimas, kad kitų žmonių sėkmė kartais turi didelę kainą, kurios jūs nė už ką nesutiktumėte mokėti. Juk mes pastebime gražius automobilius, prabangius drabužius ar liekną figūrą, bet nematome kitos tų žmonių gyvenimo pusės – nuovargio, streso, galbūt prarastų džiaugsmų, kuriais jūs mėgaujatės nė nesusimąstydama. Nepamirškite, kad kai kas galbūt pavydi ir jums, o jūs nevertina to, kas daugeliui yra siekiamybė.
Bejėgiškumas. Šis jausmas dažniau apima perfekcionistes. Bet juk normalu, kad yra situacijų, kuriose kiekvienas galime taip pasijausti. Taip atsitinka, kai ambicijos, poreikiai, norai didesni už galimybes.
Dažnai šį jausmą patiria žmonės, kuriems svarbu kontroliuoti kitus, tačiau tai nepavyksta. Būna skaudu, kai nuvilia vaikai, sutuoktinis. Tokiose situacijos svarbu nesusitapatinti su kitais žmonėmis – jie turi teisę į savo klaidas ir pamokas. Nesistenkite gyventi jų gyvenimo, bet atraskite išskirtinai asmeninių saviraiškos būdų. Prisiminkite senus pomėgius ar atraskite naujų. Pasidžiaukite tuo ką turite.