Emocingas Ozzy atsisveikinimas: grandiozinio koncerto liudininkas atskleidė, kaip tai vyko

Žinia apie rengiamą koncertą „Back to the Beginning“ atskriejo netikėtai. Buvo skelbiama, kad vieno renginio Birmingame metu gros grupės, dalį kurių jau perklausiau šimtus kartų, kai kurios visai negirdėtos, o dėmesio centre bus „Black Sabbath“ ir Ozzy. Gyvai jau buvau matęs ir „Black Sabbath“, ir Ozzy, bet svarbiausias kriterijus buvo tai, kad ir mano sūnus dar spės pamatyti šiuos atlikėjus gyvai. Ir tai įvyks per jų atsisveikinimo koncertą Tiesa, reikia pasakyti, kad tai kainavo nemažai – kiek paįvairinus kelionės maršrutą, pridėjus kelias pažintines dienas Londone, biudžetas smarkiai viršijo keliones į Turkiją ar Kretą. Bet buvo verta.

Už VIP bilietą – 870 eurų

Kitas žingsnis – bilietų pirkimas. Jau mačiau, kad besidominčiųjų šiuo koncertu daugėja, tad supratau, kad eilės norinčiųjų bus didelės. Dėl visa ko tapau „Aston Villa“ futbolo komandos fanu ir užsiregistravau stadiono, kuriame vyks koncertas, fanų klube ir kasose. Bilietų pardavimo dienomis pasaulinis bilietų platintojas atsidarydavo 15-kai minučių ir tos dienos limitas visas būdavo staigiai išparduotas. Supratau, kad jei gausiu bilietus, tai tik stadiono kasose. Deja, ten irgi visi nebrangūs bilietai buvo parduoti labai greitai. Bet, einant dienai į pabaigą, dar kartą prisijungiau prie kasų puslapio internete ir pamačiau, kad VIP auksinis paketas, kurio kaina 870 eurų už 1 bilietą, yra laisvas. Paėmiau du, nes supratau, kad tai – vienintelė galimybė.

Artėjant koncertui – nuotaika puiki, laukiam kelionės, laukia daug mėgstamų grupių. Skelbiama, kad koncertas truks dešimt valandų – gerai, kad paėmiau VIP bilietus – duos valgyti ir gerti nemokamai. Kiek vėliau, artėjant kelionės datai, mintyse pradėjo kilti mintys – o juk tai tikrai atsisveikinimas, po koncerto daugiau niekada nebepamatysime Ozzy scenoje.

Birmingamas pasipuošė „Black Sabbath“ atributika

Jau Rygos oro uoste susitiko būrys barzdotų ir pilvotų bendraminčių – vieni kitiems rodėm ragus ir sveikinomės. Atskridus į Londoną ir susiradus autobusų stotelę vykti i Birmingamą, vairuotojo paklausiau, ar teisinga kryptis, o šis, išvydęs, kad esu su „Black Sabbath“ marškinėliais, apkabino mane ir tiesiog išrėkė, jog aš jo draugas ir nuveš mane i Birmingamą su vėjeliu. Pasakiau, kad mūsų bilietas kitam reisui, tačiau jis pagriebė mus su sūnum už rankų ir pasisodino prie savęs arčiau. Tuo, kad jis didelis „Black Sabbath“ gerbėjas, netrukus galėjome įsitikinti: suskambus vairuotojo telefonui, šio melodija buvo grupės dainos „Symptom Of The Universe“ intro. Atsisėsti į mūsų vietas atėjo žmonės su teisingais bilietais, tačiau vairuotojas juos susodino ant autobuso tualeto laiptelių, pasakęs, kad, matyt, sistema sudubliavo bilietus.

Birmingamas pasitiko visas pasipuošęs grupės atributika, centrinėje gatvėje virš praeivių galvų plevėsavo vėliavėlės su grupės logotipu. Mieste – didžiulis plakatų skveras su visų grupės albumų atvaizdais, muziejuje – speciali nemokama Ozzy biografijos paroda, kukli, bet gražiai surengta. Prie įėjimo dalinti maži žemėlapiai su lankytinomis su „Black Sabbath“ susijusiomis vietomis mieste. Supratome , kad miestui tai – didelio masto įvykis.

Pora nuotraukų parodoje ir jau lekiam į viešbutį pačiame miesto centre. Po to skubėsime aplankyti kitas lankytinas vietas. Viena jų – neseniai grafičiu papuošta siena su grupės narių veidais. Didžiulė minia norinčių nusifotografuoti prie šio skoningai, puikiai atrodančio piešinio. Spėjam rasti laisvas vietas fotografavimuisi. Pridedu ranką prie sienos – istorijai. Bėgame prie „Black Sabbath“ tilto, ant kurio stovi grupės vardo suoliukas su grupės narių portretų inkrustacijomis. Tai bene žinomiausia su grupe susijusi vieta mieste. Ten sutinkame minią žmonių ir labai eilę norinčiųjų nusifotografuoti. Nusprendžiame ateiti vėlai vakare, vėliau taip ir padarom. Naktinis Birmingamas – beveik niekuo neypatingas, nebent dėl kelių dūžtančių vitrinų ir policijos sirenų.

Scenoje – žvaigždžių desantas

Į stadioną nuvykome su pavėžėju, kelionė kainavo 8 eurus. Nors koncertas sulaukė milžiniško ažiotažo, visgi į vidų patekome be grūsčių.

Scenoje – mergina iš „Halestorm“, iš širdies traukusi Ozzy „Bark at the Moon“ albumo repertuarą. Scena apkabinta dideliais ekranais, garsas neblogas, tarpuose tarp grupių pasirodymų ekranuose buvo rodomi komiški Ozzy video, kitų atlikėjų sveikinimai įvykio kaltininkams. Grupės keitė vieną kitą, scenoje buvo įrengtas mechanizmas – didelis besisukantis ratas, ir kol viena grupė grodavo, už jų nugarų, už pertvaros, buvo ruošiamasi kitos grupės pasirodymui. Vienai grupei baigus groti, ratas pasisukdavo, ir scenoje pasirodydavo kita grupė.

„Lamb of God“ su skardesniu skambesiu, „Alice in Chains“ su nauju vokalistu, „Gojira“ – tai buvo įsimintiniausi iš pirmųjų pasirodymų. Ekrane – sveikinimai iš AC/DC narių, Eltono Johno, Billy Idolo. Ypatingos pagarbos sulaukė žuvęs Ozzy gitaristas Randy Rhoadsas, – ekranuose pasirodė jo sesuo ir padėkojo klausytojams bei Ozzy už meilę jos broliui, žuvusiam aviakatastrofoje.

Vėliau scenoje – jungtinis muzikantų pasirodymas. Buvęs „Van Halen“ vokalistas Sammy Hagaras atliko Ozzy dainą „Flying High Again“, „Judas Priest“ grupės gitaristas K.K.Downingas drauge su „Smashing Pumpkins“ vokalistu Billy Corganu virtuoziškai atliko „Judas Priest“ dainą „Breaking the Law“ ir „Black Sabbath“ dainą „Snowblind“. Vėliau į sceną išėjo Stevenas Tyleris iš „Aerosmith“. Jis, nors ir būdamas Ozzy bendramečiu, scenoje jautėsi puikiai, tiesa, „Black Sabbath“ dainos neatliko, vietoje to kažkodėl atlikęs „Led Zeppelin“ dainą.

Siautėjimas per „Slayer“

Minia jau gerokai sušilo, VIP žiūrovai gavo nemokamus pietus, prieš akis – tikroji reginio „mėsa“, netrukus pasirodys laukiamiausios grupės. Scenoje – „Pantera“ su Zakk Wylde, buvusiu Ozzy gitaristu, kuris pakeitė tragiškai žuvusį Dimebagą Darrellį. Minia jau rimtai pradeda šėlti. Grupė šalia savo kūrinių atliko ir vakaro šeimininkų dainą „Planet Caravan“.

Dideli įspūdį paliko grupė „Tool“, savo tyru garsu ir stipria išraiškinga perkusija atlikusi „Forty Six & 2” ir kitas savo dainas, o iš „Black Sabbath“ repertuaro pasirinkusi perdainuoti vieną archaiškiausių ir gana sudėtingų kūrinių „Hand Of Doom“.

Vakaras priartėjo prie kulminacijos, – scenoje po ilgos pertraukos pasirodo „Slayer“. Minia ūžia, grupės vokalistas Tomas Araya savo nepaprastai stipriu balsu dėkoja „Black Sabbath“ už tai, kad jie yra, ir už tai, kokie ji yra. Pasipila „War Ensemble“, „South of Heaven“ ir „Angel of Death“, – minioje visa eilė „mosh pit“ ratų. Juose – ir vyresnio amžiaus, ir jaunesni gerbėjai. Tiesa, visgi reikėtų pastebėti, kad žiūrovų vidutinis amžius – maždaug apie 40-50 metų. Netoliese mūsų sėdėjo pagyvenusi dama, pasirėmusi lazdele ir su skarele, kuriai greičiausiai buvo panašiai metų kiek Ozzy.

„Slayer“ perdainavimui bent jau man visiškai netikėtai atliko dainą iš pirmojo „Black Sabbath“ albumo „Wicked World“. Šis kūrinys buvo įtrauktas į „Slayer“ dainų popuri, grupė grodavo šią dainą, vėliau pereidavo į savo kūrinį, vėliau vėl grįždavo prie „Black Sabbath“ ir darė tai stulbinančiai kokybiškai.

„Metallica“ – kokybės etalonas

Scenoje – „Guns N‘ Roses“, pasirinkę kelias dainas perdainavimui iš albumo „Never Say Die“, tai grupės vokalisto balsui buvo labai palanku, nes šiai dainai reikai gana aukštų natų, o žinant kai kurias problemas su dabartiniu Axl‘o Rose‘o balsu, viskas atrodė skoningai, ir minia, mano nuostabai, gana gerai priėmė grupę.

„Metallica“ kartu su „Slayer“ buvo vienos iš mūsų laukiamiausių grupių koncerte. Kokybės etalonas, Papa Het atidavė visą įmanomą pagarbą Ozzy ir „Black Sabbath“. Jie perdainavo „Hole in the Sky“ ir sulaukė gana šalto žiūrovų palaikymo, – manau, ši daina ne itin tinka koncertams. Po to sekė „Metallica“ klasika, – dvi dainos iš „Ride The Lightning“, dvi iš „Master Of Puppets“, viena iš „Justice for All“. Skamba puikiai, atrodo puikiai, net pagalvojau, kad trūksta to vėjavaikiškumo ir netvarkos, būdingos šio stiliaus muzikai.

Matyt, su Hetfieldo pasirodymu pradėjau jausti šiokį tokį egzistencinį nerimą. Pradėjo kilti mintys, kad nors atėjome į atsisveikinimą, bet ar nebus tai laidotuvės? Norom nenorom ėmė skverbtis kartėlis, ėmęs keisti iki tol buvusią gerą nuotaiką. Esame karta, kuri matė, kaip žvaigždės užlipa ant scenos, ir esame ta pati karta, kuri matys, kaip nuo jos nulipa. Manau, ne man vienam koncerto metu pasidarė truputį liūdna.

Energingas, tik negalintis pakilti nuo sosto

Ir pagaliau – šventės kaltininkas ir tai, dėl ko mes čia susirinkome – Ozzy! Sėdintis puikiai pagamintame krėsle, puikus grimas ir rūbai, žodžiu, vizualiai atrodantis labai įspūdingai. Energingas, tik negalintis pakilti nuo sosto. Pasirodymo pradžioje, kaip visada, ištrauka iš Carl Orffo „Carmina Burana“. Skamba daugelis tiek kartų klausytų dainų iš mūsų vaikystės, jaunystės. Stebintys tai suvokiam, kad matom ir klausom šių dainų paskutinį kartą gyvai, nesvarbu – ar tai būtų stadionas, ar gyva transliacija internetu.

Pabaigęs dainuoti dainą, Ozzy pailsi, paima balionėlį su vaistais, papurškia sau į burną. Vietomis balsas lūžta, pranyksta – tada minia puola dainuoti. Gitara groja jo buvęs gitaristas Zakk Wylde. Dar viena daina, vėl trumpas poilsis ir jo žodžiai, koks jis laimingas, kad gali dainuoti – nors ir paskutinį kartą.

Teatrališkai nugrimuotas veidas, kartkartėmis vaidyba ir velniškos grimasos, jis vis dar kupinas geros nuotaikos ir noro mums dainuoti ir linksminti. Minia ūžia, šėlsta, skamba geriausios Ozzy dainos, „I Don't Know“, „Mr. Crowley“, „Suicide Solution“, „Mama, I'm Coming Home“, „Crazy Train“. Atmosfera karšta, vieni šluostosi ašaras po lyriškų kūrinių, kiti praradę žadą ir iki galo nesuvokia, ką mato, kiti linksminasi iškėlę rankas. Nedidelė pertrauka, Ozzy pasislepia besisukant scenai.

Emocingas atsisveikinimas

Ozzy atsikvepia, ir mums prieš akis – jo pasirodymas su senais bičiuliais iš „Black Sabbath“. Skamba varpas, gaudžia sirenos ir pasineri į specifinę atmosferą, kuri būna, kai klausai šios grupės muzikos – nesvarbu, ar tai namai, automobilis, ar stadionas. Prieš akis vaizduotėje iškyla mistikos apimtas senas vandens malūnas, besilinksminantys velniai, J.Boscho tapyba, viduramžių pilių rūsiai. Po ilgų mano spėlionių, ar tai bus pirmoji daina iš jų pirmojo albumo, tampa aišku – kad ne – ir tai yra „War Pigs“, pacifistinė daina. Ozzy gana pavargęs, dažnai dingsta balsas, jis neištraukia tonacijos, tačiau jam padeda 40 000 žiūrovų minia. „Mes esame Black Sabbath“, „Noriu matyti jūsų rankas“ ir, žinoma, „Go F***ing Crazy“, šaukia Ozzy.

Džiugu scenoje išvysti visus grupės narius, – seniai matytą būgnininką Billį Wardą, bosistą Geezerį Butlerį ir gitaros virtuozą Tony Iommi. Reikia pastebėti, kad grupė susigrojusi puikiai, bosistas sugroja solo dalis, Iommi, kaip visada, raižo mintinai žinomus rifus ir improvizacijas, būgnininkas išsirengęs iki pusės, kaip mėgdavo daryti grupės pasirodymų metu aštuntajame dešimtmetyje.

Antroji daina – „N.I.B.“ iš jų pirmojo albumo. Atrodo, kad balsas susitvarko, ir girdime visiškai nepriekaištingai skambančius kūrinius. Norėtųsi sakyt, kad minia šėlsta, bet taip nėra, žiūrovai sulaikę kvapą, stebi, kad tik užtektų Ozzy jėgų, ir jau turbūt suvokia, kad tai visgi pabaiga. Gaudo žvilgsniais kiekvieną judesį, stengiasi įsiminti kiekvieną akimirką ir garsą, Ozzy tariamus žodžius, grupės atmosferą. Dabar jau mintys ne apie pasilinksminimą, dabar mintys – kad tai paskutinės akimirkos ir atsisveikinimas. Daina „Iron Man“, dalis minios ramiai stovi, dalis dainuoja.

Po šios dainos Ozzy kreipiasi į žiūrovus, – tuojau nuskambės paskutinė mūsų gyvenimuose daina. Jis sako, kad viskas, ką jie darė jie darė, – dėl žiūrovų ir kad gavo iš žiūrovų meilę ir ilgametį palaikymą. Ačiū iš visų širdies gelmių jums – sako jis. Koncertą baigia daina „Paranoid“.

Žiūrovai irgi supranta, kad tai paskutinė grupės daina, dalis jų suvokia, kad Ozzy serga sunkia liga, o koncerto ir grupės gyvavimo pabaiga pradeda pintis ir su mintimis apie galimai greitą Ozzy mirtį. Paskutiniai akordai, saliutas nuo stadiono stogo, grupės nariai kiek sutrikę, jaudulys. Ozzy ištiesia ranką Tony, kad šis prieitų, suima ją. Bosistas kažkur dingsta ir grįžta nešinas tortu su Ozzy atvaizdu ir įteikia jam. Kiek vėliau internete buvo nemažai kritikos už prastą finalo režisūrą, žmonės turbūt pasigedo, kad visi nariai drauge susiimtų rankomis ir nusilenktų... Tačiau asmeniškai aš pamačiau viską, ko norėjau.

Lėšos skirtos labdarai

Koncertas baigėsi 23 val., reikia pėdint namo, staiga telefone dingsta navigacija, jokio pavežėjo neįmanoma prisišaukt. Einam į autobuso stotelę, kur būriuojasi minia. Net nesustodami pravažiuoja trys sausakimši dviaukščiai autobusai. Atsigavus telefonams, link centro einam apie valandą namo per Birmingamo priemiestį, kuriame užaugo grupės nariai.

„Back to the Beginning“ buvo labdaros koncertas, kuriame pagrindinis vaidmuo atiteko Ozzy Osbourne'ui ir paskutiniam „Black Sabbath“ pasirodymui, surinkęs daugiau nei 190 milijonų dolerių trims labdaros organizacijoms. Renginys, vykęs „Villa Park“ stadione Birmingame, dabar pripažintas daugiausiai uždirbusiu visų laikų labdaros koncertu. Lėšos buvo padalintos tarp „Cure Parkinson's“, Birmingamo vaikų ligoninės ir „Acorns“ vaikų hospiso.