Erica Jennings nenuleidžia rankų – nori įsteigti seksualinio smurto krizių centrą

Kad atsainus ir menkinantis požiūris į seksualinio smurto aukas yra didelė problema Lietuvoje, Erica sako supratusi iš reakcijos, kilusios po to, kai ji su vyru viešai atsisakė bendrovės „Telia“ paslaugų dėl jos reklamos su broliais Lavrinovičiais. 

Neseniai dainininkė ir pati prabilo apie asmeninę seksualinio smurto patirtį Airijoje. „Mes turime kalbėti apie tai, kad nuimtume stigmą nuo šio smurto aukų“, – sako E.Jennings. Tačiau apsiriboti vien kalbomis ji neketina. 

Erica, vis garsiau užsimenate apie ketinimą Lietuvoje steigti seksualinio smurto krizių centrą. Papasakokite plačiau, kokia būtų tokio centro veikla?

Reikia centro, kuris būtų skirtas būtent seksualinio smurto situacijoms spręsti, kuriame aukomis būtų tinkamai pasirūpinta ir jos galėtų jaustis saugios. Centras būtų skirtas visiems seksualinį smurtą patyrusiems asmenims: moterims, mergaitėms, berniukams, taip pat ir vyrams. Jo misija būtų, visų pirma, sukurti saugią aplinką, kur aukos galėtų kreiptis visą parą, būtų išklausytos, gautų medikų ir psichologinę pagalbą, galėtų pranešti apie išpuolį policijai ir galėtų pradėti savo sveikimo procesą tarp žmonių, kurie jas supranta ir yra apmokyti kaip jas paremti, komunikuoti ir elgtis tokiose situacijose.

Gal žinote konkrečių pavyzdžių, kokiose šalyse tokie centrai veikia ir kaip jiems sekasi? Esate minėjusi Airijos pavyzdį.

Taip, tokie centrai Airijoje prieš maždaug 40 metų pradėjo atsirasti tiesiog moterų namuose. Iš solidarumo aukoms pavienės moterys priimdavo jas į savo namus ir padėdavo kuo galėdamos. O viena moteris – Fiona Neary – atidarė seksualinio smurto krizių centrą Dubline iš savo lėšų, kurį nuo 1985 metų pradėjo finansuoti šalies vyriausybė.

Dabar tokie centrai veikia visoje Airijoje, yra sukurtas visas tinklas, padedantis išprievartavimo ir seksualinio smurto aukoms. Ir jis skirtas ne tik moterims, bet ir, pavyzdžiui, vaikams, kurie patiria smurtą ir išdrįsta apie tai pasipasakoti. Šiuose centruose dirba žmonės, kurie žino, kaip šnekėti apie tokius dalykus su vaikais ir gali padėti atskleisti pedofilus.

Kokioje stadijoje dabar yra tokio krizių centro steigimo idėja – gal jau ėmėtės konkrečių veiksmų? Ko reikia pirmiausia, kad toks centras Lietuvoje atsirastų?

Kol kas ši idėja yra pradinėje stadijoje. Po didžiulės reakcijos į mūsų viešą atsisakymą „Telios“ paslaugų, aš supratau, kokia tai didelė problema. Tokia situacija su reklama nebūtų nutikus, pavyzdžiui, Airijoje ar Švedijoje, nesvarbu kiek metų po nusikaltimo būtų prabėgę. 

Aš užmezgiau kontaktą su Airijos centrų įkūrėja Fiona Neary ir planuoju iš jos paimti interviu. Manau, kad jos įžvalgos bus labai naudingos ir daug pamokančios. Pasidalinsiu šiuo pokalbiu internete su visais.

Žmonės tyli dėl kelių priežasčių: arba nesutinka su mūsų iškelta problema, arba bijo prarasti gerbėjus ir, žinoma, artėja rinkimai.

Taip pat noriu kreiptis dėl finansavimo į Lietuvos vyriausybę, Europos Sąjungą ir įmones, kurios galėtų prisidėti, pvz. „Telia“, ir be to, kviesti prisidėti visus žmones, kurie norėtų aukoti šiam tikslui. Aš tikiuosi sulaukti pagalbos ir iš žmonių bei organizacijų, kurie jau turi patirties steigiant tokio pobūdžio centrus. Man tai yra visai nauja sritis, bet man tai labai svarbu. Kasdien sulaukiu vis naujų paramos žinučių, kurios rodo, kad žmonės nėra abejingi ir tikiu, kad bendromis jėgomis pasieksime tikslą.

Ką atsakytumėte tiems, kurie sakys, kad Lietuvoje jau yra pakankamai krizių centrų, veikia specializuoti moterų namai – kam reikia dar vieno centro?

Tai labai skirtingi dalykai. Airija taip pat turi pagalbos centrų moterims ir vaikams, kurie buvo priversti palikti namus ir ieškoti prieglobsčio. Mano mokykla buvo šalia vieno iš tokių centrų ir vaikai iš jo lankė mano klasę.

Taip, Lietuvoje jau yra įsteigtų moterų krizių centrų, bet šis centras būtų specialiai išprievartavimo ir seksualinio smurto aukoms, kurioms reikia specifinės pagalbos ir dėmesio.

Nuo prievartos nukentėjusius moteris, vyrus, vaikus persekioja viešumo baimė, visuomenės požiūris... Kaip manote, ar seksualinės prievartos aukos išdrįs burtis į tokią bendruomenę, kurioje dalintųsi savo patirtimi ir palaikytų viena kitą?

Būtent čia ir yra problema. Pažiūrėkite, kaip visuomenė reaguoja į šitą skandalą? Kiek žmonių menkina auką ar sako, kad „laikas tą pamiršti“? Arba dar blogiau – net žinoma žurnalistė šį nusikaltimą pavadino tiesiog „klaidele“. Ar tai buvo koks netyčinis mažas nesusipratimas?

Vaikai, moterys nešneka garsiai apie tai, kas jiems nutinka, dėl tos pačios priežasties, nes tai yra menkinama visuomenėje.

Vaikai, moterys nešneka garsiai apie tai, kas jiems nutinka, dėl tos pačios priežasties, nes tai yra menkinama visuomenėje. Mes turime pradėti šnekėti apie tai, kad nuimtume stigmą nuo aukų. Turime pradėti dalintis istorijomis, nes jų yra labai daug neišgirstų. Kiekvieną dieną gaunu vis naujų laiškų su istorijomis apie patirtą smurtą, palaikančių laiškų ir padėkų, už tai, kad pradėjome šnekėti apie tai.

Tik keli žmonės iš šou pasaulio kol kas viešai išreiškė palaikymą ir pasakė, jog ši tema yra aktuali: Martynas Levickis, Elžbieta Latėnaitė ir Algis Ramanauskas. Ir viskas.

Bet aš suprantu, kad žmonės tyli dėl kelių priežasčių: arba nesutinka su mūsų iškelta problema, arba bijo prarasti gerbėjus ir, žinoma, artėja rinkimai – niekas nenori prarasti balsų. Liūdna, bet tokia situacija.

Jūs pati asmeniškai planuojate prisidėti prie krizių centro veiklos, rastumėte laiko pokalbiams ir skaudžių istorijų išklausymui?

Taip, aš tikrai planuoju prie to prisidėti tiek, kiek galiu.