Erica Jennings: „Stengdamasi išsaugoti santuoką pamiršau save“

Erica Jennings / Mikita Studio nuotrauka
Erica Jennings / Mikita Studio nuotrauka
Monika Urbonaitė
Šaltinis: Žmonės
A
A

Prasidėję 2022-ieji dainininkei Ericai Jennings (41) išties labai nauji – pasikeitus šeimyniniam statusui, ji pratinasi prie kitokio gyvenimo. Šis kvepia sugrįžimu į muziką, nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir... laisve. Erica – laiminga. Kai su buvusiu vyru dainininku Jurgiu Didžiuliu (42) pranešė apie skyrybas, nuo pečių nusirito slegianti našta. „Geriau pripažinti, kad mums nepavyko, nei vis klijuoti pleistrą ant kraujuojančios žaizdos ir neleisti šiai užsitraukti“, – sako ji.

Paskelbusi apie dalyvavimą nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, prasitarėte, kad baladės šįkart neišgirsime. Dauguma gerbėjų tikėjosi lyriškos, išsiskyrimo iššūkių persmelktos dainos, bet jūs nesijaučiate trapi, prislėgta?

Ne. Gerbėjai to nežino, tačiau juodžiausias periodas man buvo pastarieji dveji metai. 2020-ųjų pavasarį išleistas albumas „Songs in Saturn“ – savotiška tų sudėtingų jausmų ekspresija. Tiesiog ilgai nesiryžau garsiai prabilti. Buvau nepasiruošusi. Kai su Jurgiu prakalbome apie santuokos baigtį, sielos randai traukėsi, jaučiausi išgijusi, apsaugojusi savo šeimą, perėjusi patį sudėtingiausią labirintą. Per pastarąjį pusmetį įvyko didžiulė transformacija, ėmiau sparčiai judėti į priekį.

Eurovizinę dainą pavadinau „Back to Myself“ („Grįžimas į save“). Ji – apie saviraišką, vidinį pasitikėjimą. Žodžiai bei muzika ragina švęsti gyvenimą. Ilgainiui mokiausi iš klaidų, nustojau jų gėdytis. Kad ir kokios sudėtingos būtų visos patirtys, jos mus puošia. „Back to Myself“ melodija vasarą tarsi iš sielos gelmių mane pasiekė, rodės, pasąmonėje su savimi natas ilgai nešiojausi. Pačios brangiausios dainos – „Leading Me Home“, „You Got Style“, „Coming Home for Christmas“ – atsirado labai panašiai. 

Jei tamsus periodas tęsėsi net dvejus metus, kada įvyko lemtingas lūžis? Juk drauge su Jurgiu praleidote šešiolika metų.

Pereinamąjį laikotarpį gaubė didžiulis skausmas. Vienas kitam visada rūpėjome, tiesiog... nebegalėjome būti pora. Kuo ilgiau gūžėmės ir bandėme neigti užklupusias problemas, tuo sunkesnė našta slėgė. Galiausiai su Jurgiu priėjome išvadą – kaip sutuoktiniai nebenešame šviesos į vienas kito gyvenimą. Pasirinkome draugystę.