Erika Kielė: „Noriu parodyti pasauliui, kad negalima apie žmogų spręsti iš išorės – reikia su juo ir pabendrauti“
Jei kas nors paklaustų Erikos Kielės, kas ji tokia, ką veikia, Erika atsakytų, kad yra chemikė, dirbanti Kultūros paveldo centre. Ir tai būtų šventa tiesa. Tačiau chemikai neturi gerbėjų, o mūsų herojė jų turi daug. Tik ne visos moterys, perkančios „Second ME“ drabužius ar aksesuarus, nujaučia, kad jų autorė – mokslų daktarė, neatsitiktinai parinkusi savo ženklui pavadinimą, kurį būtų galima išversti ir kaip „Kita AŠ“. Nors Erikos metamorfozės tuo nesibaigia; ji – žmogus, kuriam tiesiog nuobodu šiandien gyventi taip, kaip gyveno vakar.
Komentuoju tai, ką matau: ausyse, panosėje ir ant dantenų – pirsingai, šukuosena styro. Kas nors tiki, kad esate rimtas žmogus, mokslų daktarė?
Visaip būna. Mano vadovaujama laboratorija atlieka nekilnojamojo kultūros paveldo – pastatų, bažnyčių, dvarų – tyrimus. Ir būna labai juokinga, kai pirmą kartą ateini į statybvietę paimti mėginių, o ten susiduri su statybininkais. Jiems, bent jau vyresnio amžiaus vyrams, užkliūva ir skiauterė, ir auskarų kiekis. Bet kai pamato, kad nesu iš kelmo spirta, požiūris greitai pasikeičia. O akademinėje bendruomenėje visi mane pažįsta ir nemanau, kad kas nors sureikšmina išvaizdą. Jau nekalbant apie tarptautines mokslines konferencijas, kur sutinki įvairiausių žmonių – skirtingų religijų, stilių…
Vis dėlto, pripažįstu, kad išvaizda yra mano mažutis maištas: noriu parodyti pasauliui, kad negalima apie žmogų spręsti iš išorės – reikia su juo dar ir pabendrauti. Bet apie tai manęs niekas neklausia. Paprastai, kai pasakau, kad esu chemikė, klausia, ar negaminu sprogmenų.
Ir tikisi nuoširdaus atsakymo? O jei rimtai, jums tinka, patinka toks krapštukiškas darbas?
Labai ilgai maniau, kad tinka. Tame darbe yra daug atradimo džiaugsmo. Tu gauni mėginį – tokį daugiasluoksnį „sumuštinį“, kuriame viskas susimaišę. Kai kam gal atrodo, kad pakiši jį po mikroskopu ir išlenda čekis, kuriame surašyta mėginio sudėtis. Neišlenda. Ne kompiuteris, o žmogaus smegenys atsako į visus klausimus: „Aha, tai jie anais laikais dažė taip. O gal – taip? Ne, jie to nebūtų darę!“ Kiekvienas mėginys yra kaip mažas atradimas, nes galiausiai viską išgalvoji pats: remdamasis įvairiais šaltiniais, sluoksnių istoriją išaugini nuo A iki Z. Tai man ir įdomu. Bet aš nesu didelė krapštukė ir dirbti su žmonėmis man įdomiau, nei sėdėti prie mikroskopo.
Dėl to ir pradėjote kurti drabužius ar buvo koks nors spyris?
Kai ko nors labai nori, pati visata sudėlioja taip, kad tai pradeda vykti. Didelio spyrio nebuvo – buvo lašas po lašo, daug aplinkybių. Supratau, kad iš kultūros paveldo išgyventi ar gyventi gerai – labai sudėtinga, trūko saviraiškos, chemijoje nebetilpau. Trūko bendravimo su žmonėmis ir dar labai norėjau jiems padėti – taip, kad tai turėtų apčiuopiamą išraišką. Nes ir dabar man smagiausia, kai moteris užsivelka suknelę ir sako: „Vau, kaip gerai atrodau!“
Visada jai pritariate?
Niekada nepasakysiu žmogui, kad rūbas jam tinka, jei jis netinka ir vėliau nuguls spintoje. Mano tikslas – kurti drabužius, kurie būtų mėgstami, kas dieną vilkimi. Gal tas mano požiūris ir augina kiek kitokį ryšį su klientais: jie man yra labiau draugai nei pirkėjai. Būna klienčių, kurios pas mane prasėdi kelias valandas tiesiog todėl, kad mums smagu drauge. Visi žmonės, atradę „Second ME“, atranda mane ir remia mūsų šeimą, mano stiliaus sampratą. Kita vertus, mes siūlome aukštą kokybę ir rankų darbą už labai prieinamą kainą.
„Mes“ – tai jūsų šeima?
Tikrai nežinau, ar būčiau pradėjusi kurti drabužius, jei būtų tekę ieškoti siuvėjų ir konstruktorių. Man pasisekė, kad abu tėvai – siuvėjai.
Tikrai nežinau, ar būčiau pradėjusi kurti drabužius, jei būtų tekę ieškoti siuvėjų ir konstruktorių. Man pasisekė, kad abu tėvai – siuvėjai. Piešti aš visiškai nemoku – tik žmogeliukus iš pagaliukų, bet mamai to užtenka, kad daiktas būtų toks, kokį matau vaizduotėje. O vyras nufotografuoja tai, ką sukuriu.
Jūs pati esate vaikštanti reklama?
Juk turiu žinoti, ką parduodu! Dažniausiai nešioju patį pirmąjį modelį – nuoširdžiai kiekvieną dieną, kol išmėginu, išsiaiškinu, kas su juo negerai. Jei kas nors kliūva, pataisome ir tik tada jis atsiranda internete, yra pateikiamas žmonėms – kaip vyšnia ant torto. Visai neseniai viena klientė pasakė: „Žiūriu aš į jūsų drabužius, liečiu juos ir matau, kad jie visi siūti kaip sau.“ Man tai buvo geriausias pagyrimas...
Ir – tikslus pataikymas?
Mano visi daiktai labai asmeniški, nedarau jų tam, kad būtų nupirkti. Jie atsiranda dėl to, kad man ko nors trūko arba sugalvoju, jog kokiai nors progai jie puikiai tiks. Kiekvienas turi savo istoriją. Tarkim, sukūriau kuprinę su atverčiamu gaubtu: daug kas mano, kad jis – dėl grožio. Bet iš tikrųjų mane erzino, kad kai važiuodama dviračiu užsimanydavau sustoti atsigerti arbatos, suoliukai būdavo šlapi arba nešvarūs. Kuprinė – iš dirbtinio pluošto, kuris neperšlampa, nesipurvina, nesibraižo: atsisėdi ant to gaubto, pageri arbatos ir važiuoji toliau.
Tai dirbtiniai pluoštai jūsų negąsdina?
Atvirkščiai. Žmonės dažnai vengia sintetikos: „Čia juk chemija!“, o aš ją mėgstu. Pati chemija iš esmės nėra bloga. Labai daug neorganinių medžiagų išrandama ar sukuriama tiesiog tam, kad jos pakeistų natūralias, kurios ne tokios geros. Kiekvieną medžiagą vertinu kaip profesionalė, suprantu, kodėl ji sintetinė, išmanau jos fizines, chemines savybes. Mokslas man davė truputį gilesnį, struktūrinį požiūrį į audinius.
Jums sekasi? Realizavote viltį, kad rūbų kūrimas padės ne tik įdomiau gyventi, bet ir daugiau uždirbti?
Aš gyvenu labai gerai, bet pinigai niekuo dėti. Man svarbiau gerai jaustis savo kailyje, žinoti, kad aplinkui yra daug gražių žmonių, kurie vertina tai, ką darau. O šiaip jau turiu gana daug klienčių. Yra moterų, sekančių mano darbus ir vis ką nors įsigyjančių, yra naujų pirkėjų. „Second ME“ galima sutikti Amerikoje, Australijoje, Maskvoje ir kitur pasaulyje.
Klausiu apie pinigus, nes pramogas renkatės kaip milijonierė, kuriai viskas nusibodo ir norisi aštrių pojūčių. O ir kai kurios tų pramogų, tarkim, „Burning Man“ festivalis Nevadoje, – brangokos.
Mudu su vyru seniai svajojome nuvažiuoti į „Burning Man“, pabūti jo dalimi ir tiesiog tam taupėme pinigus. Kol kas tikrai negyvename taip, kad galėtume paimti dešimt tūkstančių ir negalvodami juos išleisti. Kitas dalykas, kad abu labai mėgstame patekti į nepatogias situacijas ir stebėti, kaip jose elgsimės. Man įdomi nekomforto zona. Tikiu, kad magija, visokie netikėtumai ar atradimai galimi tik joje ir tik ten ko nors išmokstama. Labai daug žmonių gyvena uždarame rate ir nenori iš jo išeiti, o mes stengiamės ištrūkti – bent retkarčiais.
Kuris iš tų „ištrūkimų“ buvo sunkiausias, kurio nenorėtumėte pakartoti?
Tokių nėra. Nes kiekvienas fiziškai labai sunkus žygis kelia didelį pasitenkinimą, tarsi būtum padaręs kažką itin svarbaus... Sunkiausias gal buvo ėjimas į pasaulio kraštą: kol Kolumbas neatrado Amerikos, buvo manoma, kad jis – Fisteroje. Mums tai buvo povestuvinė kelionė 2012 metais. Įsimylėjėliai sako: „Su tavim eičiau kad ir į pasaulio kraštą.“, o mes ėmėme ir nuėjome ten kartu. Visam keliui neturėjome laiko, bet įveikėme 500 kilometrų; abu (pakeliui radome žingsniamatį) padarėme po milijoną žingsnių. Žmonės tą kelią vadina gyvenimo keliu, ir jis toks yra; ten patiri visko: nuo laimės iki ašarų, irzlumo, pykčio priepuolių, nes skauda kojas, nebėra jėgų ar pasigauni kokią infekciją ir visą dieną prasėdi tualete. Šv. Jokūbo kelias tau parodo visas gyvenimo puses, padeda susivokti. Girdėjau, kad dabar jau daug lietuvių juo eina...
Dar lankėme speleologijos mokyklą. Ten buvo ištvermės žygis naujokams: labai specifinis, kur iš tavęs ima lįsti, ko net negalėjai tikėtis. Iš esmės tai yra simuliacija, kas su tavim gali nutikti urve, nes žmonės, keliaujantys į tikrus urvus, turi šimtu procentų pasitikėti vienas kitu, pažinoti visas bendražygio silpnąsias ir stipriąsias puses, matyti, kas – lyderis, kas – nelyderis. O tai pamatyti įmanoma tik ekstremaliais atvejais, kai krūviai – dideli, o tu – nuvargęs, išsekęs, alkanas.
Jūs – lyderė?
Labai svarbu save gerai pažinoti. Jei racionaliai įvertini savo pliusus ir minusus, viskas ir dėliojasi taip, kaip turi dėliotis.
Aš sportuoju nuo penktos klasės, mano kūnas tvirtas, lanksčiai prisitaiko prie įvairių aplinkybių. O kalbant apie ekstremalias, manau, kad daug lemia psichologija ir tai, kaip sutari su savimi. Žmogus gali ištverti labai daug, tačiau vieni paslysta, kiti – ne. Aš paslystu rečiau. Esu stipri ir fiziškai, ir dvasiškai. Tiktai būna bėdų ar nesusipratimų, kurie iš tavęs išeina kaip didelis viesulas, kai pats save pervertini. Manai, kad nueisi dešimt kilometrų, o įveiki penkis, ir tai – vos vos... Bet visi mes kartais pratrūkstame. Labai svarbu save gerai pažinoti. Jei racionaliai įvertini savo pliusus ir minusus, viskas ir dėliojasi taip, kaip turi dėliotis. O jei save pieši ryškesnėmis spalvomis, nei esi, laukia nusivylimas.
Akivaizdu, kad esate visais atžvilgiais nenustygstanti: vis ieškote iššūkių, keičiate darbus ir išvaizdą. Gal net namie nuolat perstumdote baldus?
Norėčiau, bet neturiu tiek laiko. Aš nuo vaikystės labai daug krausčiausi, keičiau gyvenamąsias vietas. Gal tai ir suformavo mano polinkį į nepastovumą? Kita vertus, man nuobodu nieko nekeisti. Anksčiau aš net chemijoje dirbdavau keliose srityse: mokslinį darbą darydavau vienokį, bet dar susirasdavau papildomų veiklų, nes taip būdavo įdomiau. Dabar labai stengiuosi gauti finansavimą, atnaujinti mūsų laboratorijos įrangą: nesinori stovėti vietoje, kai pasaulis plačiais žingsniais žengia pirmyn. Taigi esu karžygio pozicijoje, noriu pakeisti padėtį…
Išvis aš – plataus spektro. Eiti į sporto klubą ir ten strikinėti man nuobodu. Todėl mėginu įvairius dalykus: kol nepamėginsi, nežinosi, kas tau patinka. Palankau kokį nors nestandartinį sportą ir nusprendžiu, ar verta pasilikti; dabar, pavyzdžiui, lankau Krav Maga kovos meną. Net įprastose situacijose ieškau ko nors nauja: stengiuosi grįžti namo kaskart vis kitu keliu, eiti į tas kavines, kuriose nesu buvusi. Žmogus jaučiasi saugus, eidamas patikrintu maršrutu, o aš to nenoriu. Ir su išvaizda vis eksperimentuoju. Labai retai kada atrodau taip pat – nesilaikau vieno stiliaus, dažnai keičiu šukuosenas. Tik plaukų nedažau. Sakau, kai pražilsiu, tada dažysiu visomis vaivorykštės spalvomis, o pradėsiu nuo mėlynos. Nors mano spalvų gama priklauso nuo nuotaikos ir jei lauke niūru, būtinai vilkiu ką nors ryškaus. Privalau savimi spalvinti pasaulį. Tokia mano misija.
Bet tatuiruotės, kuriomis išmargintas jūsų kūnas, yra nenuplaunamos. Tai neprieštarauja teorijai apie kaitą?
Man mano kūnas – kaip drobė, ant kurios galima piešti. Kaip avataras ar konteineris, kuriame esame apsistoję, kuriame gyvena vidinis aš. Todėl norisi jį puošti, savo vidų perkelti į išorę. Tatuiruotes darau atsakingai, apgalvotai, kiekvienas piešinukas turi reikšmę. Nemanau, kad kada nors panorėsiu jas išnaikinti. Bet visada galiu pridėti dar ir dar, vis naujų. Kai jaučiu, kad noriu ką nors įamžinti, įamžinu ant kūno.
Apie jus su vyru būtų galima pasakyti „atitiko kirvis kotą“? Ne kiekvienas ištvertų tokią žmoną.
O, taip! Į tą patį „Burning Man“ ne kiekvienas nori skristi arba baladotis po Norvegiją be maisto, vandens, be pinigų ir stogo virš galvos. Ir mūsų pirmojo žygio, to Šv. Jokūbo kelio, net nesvarstėme, buvo tik: „Tai gal einam?“ – „Einam.“ Mes papildome vienas kitą, bet esame visiškai skirtingi. Aš – degtukas, ekstravertė, mano vyras – introvertas. Aš – paviršutiniška, jis – gilus. Aš – pelėda, jis – vyturys. Aš mėgstu skambinėti, vyras – rašyti laiškus. Mano silpnosios savybės yra jo stipriosios ir atvirkščiai. Mus sieja labai daug dalykų ir bendrų pomėgių. Kai kurie buvo iš anksčiau, bet, gyvendami kartu, abu augome, tobulėjome, žengėme koja kojon. Kartais jam gimsta kokia nors idėja, o aš jau būnu apie tai pagalvojusi; kartais nespėju pasakyti garsiai, o jis jau tą patį pasako. Ir tokių mažų stebuklų vyksta kas dieną. Man vis dar nesitiki, kad šitame dideliame pasaulyje atradome vienas kitą.
Dar pasakykite, kad niekada nesipykstate.
Aišku, kad pykstamės! Mūsų barnius vadinu „teatru“ arba „cirku“, jie tik pagyvina santykius. Net nežinau, kur tie santykiai vestų, jei viskas būtų vien rožėmis klota – jokio pykčio, jokios aistros. Sveikas apsižodžiavimas nėra blogai. Žmogus turi kur nors nuleisti garą, o artimieji tam tinka labiausiai. Bet mūsų pykčiai – juokingi: dėl nuovargio, nesusišnekėjimo, rutinos. Abu tai suprantame. Dar mes labai daug kalbamės – apie viską. Ir jei matome, kad kažkas kirba galvoje, kad gali kilti problemų, iškart, čia ir dabar, traukiame problemas ant stalo. Todėl mūsų santykiai yra mūsų įdirbis, kurį daug metų puoselėjame.