Erika Umbrasaitė. G taško testas mūsų intelektui
Švenčiausioji Gvadelupės mergele, kas dabar bus? Užsieniečius į Vilnių vilioja ne barokinių bažnyčių, cepelinų ar moderniosios virtuvės šefų azoto dūmuose skendinčių valgių nuotraukos, o ekstazės apimtos lietuvaitės, glamžančios paklodes, vaizdai... Ar akiniuoto barzdoto hipsterio, iki orgazmo sujaudinto Šv. Onos bažnyčios grožio, palaimingas veidas?
„The Atomic Garden“ reklamos mokyklos studentų darbas užvirė žūtbūtinį Žalgirio mūšį: supriešino moralės sargus su G raidės ir mažo taškelio Europos ar moters kūno žemėlapyje nebijančiais, o galbūt, apsaugok Viešpatie, net žinančiais, kur tai rasti, parmazonais (nepabijokime šiame kontekste tokio puikaus žodžio, bedievius ir nenaudėlius apibūdinančio).
Žinote ką? „Vilnius – Europos G taškas“, be bibliotekos po atviru dangumi, – geriausia, kas nutiko mūsų miestui šią vasarą. Patikėkite, mes dar ilgai prisiminsime karštą visomis prasmėmis 2018-ųjų rugpjūtį. Nes tąkart apie Vilnių prakalbo visa Europa – virš 1000 TEIGIAMŲ televizijos ir radijo reportažų, straipsnių bei žinučių apie Gedimino miestą!
Prancūzai rytinėse ir vakarinėse TV žiniose krykštauja „Vilnjuuus – sė ženijal“ (Vilnius - c’est génial, Vilnius – tai genialu). Ir net nepažįstami prancūzai manęs klausinėja. Ne, ne kur mano ar mano tautiečių G taškas. Jie klausia – kada geriausia važiuoti į Vilnių ir kokius kultūros ar architektūros objektus patarčiau pamatyti.
Nebijokite, Vilniuje seksualumo nei padaugės (gaila, aišku), nei sumažės. Nes tie pasakų princais apsimetantys santechnikai iš užjūrių, nuotykių bado iškankinti, kaip plūdo į Gedimino miestą, svajodami pasikirkinti su naktiniuose klubuose ritualinius šokius liaunais kūnais vingiuojančiomis mūsų vaidilutėmis, taip ir plūs. Ir, patikėkite, dauguma jų nėra tokie „gramatni“, kad jums pacituotų Šekspyrą ar tiksliai žinotų, kur G taškas moteryje paslėptas, o nuo mūsų architektūrinio paveldo jų tikrai neištiks jokia ekstazė. Jie težino: Vilniuje „faina“, pigu ir merginos gražios – iš lūpų į lūpas sklando garsas apie mūsų „lobius“ ir be „nepadorios“ reklamos.
Bet štai intelektualesni ir smalsesni užsieniečiai, pamatę daug triukšmo dėl nieko sukėlusią reklamą, pirmiausia nusišypsos, o tada paguglins – kas gi tas nelabai žinomas „G Vilnius“, pardon, „Vilnius“. Ir tada pamatys: Vilnius – nuostabus žalias miestas, nubarstytas architektūros perlais, pilnas koncertų, parodų, aukšto lygio restoranų ir žmonių atviromis širdimis. Ir jokių seksualinių užkulisinių minčių nekils – jie tiesiog nusipirks bilietą ir atskris susipažinti su šia neprastą humoro jausmą turinčia tauta.
O kas, jei ši reklama – testas mums patiems, ar esame intelektuali tauta? Nes vienas iš intelektualumo požymių – sugebėjimas suprasti ir, svarbiausia, priimti humorą. Ypač tą aštrųjį ir tarp eilučių, kai mintis it koks G taškas, paslėpta daug giliau, nei atrodo. „Nebūtina būti rimtam ir išmintingam visada, geroms kvailystėms – pokštams krėsti taip pat reikia išminties“, – sakė prancūzų mąstytojas Jeanas d’Ormessonas.
Nustokime davatkiškai dairytis per petį „ką žmonės pagalvos“. Arba ir toliau gyventi susiskaldę pagal principą „trys lietuviai – penkios partijos“. Pasidžiaukime: iškrėtėme išmintingą pokštą ir sudominome – o tai nėra lengva – išlepintą senutę Europą. Ir nespręskime pagal savo sugedimo laipsnį, kad jiems – „tik tai“ ir rūpi.