Erika Umbrasaitė: „Ketinu gyventi ir mylėti ilgai bei laimingai“
Visada jį mylėjau ir žinojau – nenuvils. Net kai pamačiau jį laimingą su kita, širdis šokinėjo iš džiaugsmo taip, kad pamiršau bent iš padorumo užpavydėti.
Džiūgauju, pagaliau mano ilgametė meilė Keanu Reevesas nevienišas, o žinant, kiek asmeninių tragedijų aktorius patyrė, tai dosni karmos dovana. Antra, negaliu atsidžiaugti Keanu skoniu: jo išrinktoji – tikra moteris, netobula, kaip mes visos, ne Holivudo išmonė ir ne plastinės chirurgijos kūrinys. Trečia, menininkė Alexandra Grant ne tik graži, protinga, šmaikšti, kelias kalbas įvaldžiusi būtybė, dar ji – išdidžiai žila ir patenka į tą pačią amžiaus grupę kaip ir Reevesas. O tokios vienodo amžiaus poros, tauriai palytėtos plaukų sidabro, išminties bei meilės, Holivude retos it vienaragiai.
Tik štai viešas aktoriaus ir jo išrinktosios pasirodymas renginyje vienų buvo sutiktas pozityviai, o kiti spjaudė nuodus: „Kas ta močiutė greta Reeveso?“, „Ką ji dirba, kad tokia žila?“
Liūdniausia, kad tarp Alexandros teisėjų buvo ir moterų – toli dar mums, hipokritėms, iki to feministinio solidarumo bei seserystės idealo, gal net toliau nei iki vienodo atlyginimo su vyrais.
Liūdnai juokinga ir tai, kad Keanu keliamas ant pjedestalo, nes pamilo vyresnę negu keturiasdešimties žilaplaukę, lyg toks pasirinkimas būtų Heraklio vertas žygdarbis... Bet c’est la vie – toks gyvenimas. Svajonių fabrike – o ir gyvenime – moterims sidabriniais plaukais, turinčioms stažą, dažniausiai tenka tik raganų, nesuinteresuotų meile bei seksu, vaidmuo. Todėl nuoširdžiai ačiū, Keanu, kad drįsai būti adekvatus ir dėl to nesijauti didvyris.
Vis prisimenu Bordo vyndario žodžius: „Tikra moteris atsiskleidžia su metais, kaip vynas – kuo brandesnė, tuo įdomiau ją pažinti, ragauti, nuspėti, mėgautis. Jauna moteris – tai gaivus baltas „Chablis“, nuo kurio svaigsta galva, linksta kojos, bet didelių siurprizų nelauk. Brandi – it sodrus, taninų prisotintas paslaptingas raudonas vynas, apie kurį negali spręsti, kol neatkemši butelio, kol neįpili į taures – gražias, to vertas taures, – ir netgi jose su kiekviena valanda tas vynas keičiasi, žaidžia su jį geriančiu žmogumi, vilioja, smogia, atsitraukia, kol galų gale palieka tokį įspūdį, kurio neįmanoma pamiršti, kurio bus ieškoma kituose vynuose, kitose taurėse, kitose moteryse. Kartais – bergždžiai.“
Be abejo, kaip ne kiekvienas vynas vertas būti saugomas rūsiuose, taip ne kiekviena moteris su branda tobulėja. Vyrams ši taisyklė taip pat taikoma. Kai kuriems vynams lemta virsti actu, o žmonėms – pasaulio nekenčiančiais surūgėliais.
– Gal tos kalbos apie patrauklias vyresnes moteris tėra opijus idiotams, tiksliau, idiotėms? – klausiu draugės, kuri 55-erių tapo našle, o 59-erių sutiko gyvenimo rudens meilę ir vėl švyti.
– Pirmą savo penkiasdešimtmečio rytą, prisipažinsiu, verkiau. Atrodė, gyvenimas baigėsi. Bet tada prisiminiau mamą – ji mirė nuo vėžio 36-erių. Ir pamaniau: sulaukti pusės amžiaus ir galbūt dar vieno kito dešimtmečio santykinai kokybiško gyvenimo, kad ir nebe tokioje patrauklioje kaip jaunystės pakuotėje, visgi didelė privilegija. Neturime pasirinkimo – arba mirti jaunoms gražioms, arba senti ir mėgautis gyvenimu kiekviename etape savaip, prisitaikant pačioms ir pritaikant naujo stiliaus drabužius, kosmetiką, procedūras, senus ar naujus meilužius, tabletes nuo spaudimo ir šampaną, dantų protezus, kitas keičiamas detales...
Ji teisi. Ketinu gyventi ir mylėti ilgai bei laimingai. Ir teužsikr…ša prancūzų rašytojas Yannas Moixas, šokiravęs visus pareiškimu, kad bendraamžės jo nedomina, nes jų kūnas jau nebe toks patrauklus, todėl jis linkęs rinktis jaunas azijietes – su jomis smagiau ir mažiau problemų. Apgailėtina, bet bent nuoširdu. Ir Keanu nuoširdus, bet nepatetiškas, todėl mylėsiu jį už tai dar labiau, nepavydėk, Alexandra. Ir kaip gerai būtų klonuoti jį bei jo adekvatų požiūrį į gyvenimą, šlovę, meilę...