Erika Umbrasaitė: „Noriu būti dane, nes Danija – nefeministiškiausia šalis“
Perskaičiau ir pasidarė ramiau. Nefeministiškiausia šalis iš 23 pasaulio valstybių yra... Danija. Esu laisva ir nepriklausoma. Kaip ir močiutė, mama. Augau be lozungų, tiesiog, manau, normaliai – leido žaisti ir su lėlėmis, ir su lenktyninėmis mašinytėmis, ir po medžius karstytis, reikšti jausmus bei nuomonę, siekti ir prašyti, ko noriu, puoštis ir purvintis. Nepamenu, kad būtų sakę: „Esi mergaitė, todėl negali.“
Tėvas mokėjo ir mielai gamino valgyti, neprašomas plaudavo indus. Po skyrybų atsiradęs patėvis pasisiūlydavo išskalbti patalynę. Tais laikais tai buvo vergiškas rankų darbas, todėl lengviau ištirpdavo didelėse vyriškose rankose – tai buvo tiesiog logiška ir praktiška, nežinojome, kad tai feministiška.
Taip auginta turėčiau būti feministė su kilmės dokumentais. Bet leiskite ja nesivadinti. Net danų lygių galimybių ministrė Karen Ellemann pareiškė nemananti, kad ji tokia. Ir tik 1 iš 6 danų skelbiasi esąs feministas.
Mane užkniso tas iš anglosaksiškų kraštų į Marijos žemę atklydęs isteriškas socialinis ir psichologinis spaudimas užsiklijuoti etiketę. Jei garsiai nepareiškei esanti feministė, nepapasakojai, kaip tave engė vyrai, kol nenušvitai, kaip nustojai dažytis, kaip pavargai būti sekso objektu ir taip toliau, esi atsilikusi būtybė, keliaklupsčiaujanti patriarchatui.
Beveik visos įžymybės atsivertė į tikrąjį tikėjimą. Galbūt todėl man ir danams tai nekvepia. Sutikime, problemų yra, bet šiuolaikinė vakarietė yra tiek laisva, kiek leidžia sau tokia būti ir jaustis. Kas kita moterų padėtis kitose šalyse. Bet madingas ažiotažas dėl feminizmo Vakaruose ir visa ko lygybės pavertė pozityvų ir reikalingą judėjimą banaliu, komerciniu, savireklaminiu, auginančiu pelną, į reklamas įsileidus madingus „body positive“ modelius, mėnesinių kraują ir feministinius šūkius.
Vidurio kelio nėra. Arba tu su mumis ir mūsų tiesa, arba – priešas, vertas būti pasmerktas, kad iš tavęs viešai išsityčiotų ir užkimštų. Gaila, negalima prie sienos sušaudyti ar nuplakti, ar akmenimis užmėtyti, kaip ten, kur dar yra tvarka (ir kur tikrai nėra teisių – nei vyrų, nei moterų).
Danijoje turbūt kaip niekur kitur pasaulyje geriausia gimti ir būti moterimi, o ypač – moterimi pensininke (2018-ųjų tyrimo duomenimis), nes lyčių lygybė yra ne madingai deklaruojama plakatuose, o iš tiesų egzistuoja.
Patys danai svarsto: galbūt jų tauta nelaiko savęs feministais todėl, kad dalykai, kurie priskiriami feminizmui ir tampa aršiais kovos lozungais, Danijoje yra tiesiog normalus kasdienis gyvenimas. Jie – savotiški feministai praktikai, ne teoretikai?
Danai nemano, kad tampi mizoginu, jei nedeklaruoji savo priklausymo feminizmui lyg kokios gyvenamosios vietos. Jiems patinka feminizmo idėjos, bet ne visada patinka tai, ką šiandien reiškia pats žodis, jo išraiškos viešoje erdvėje.
Toks itin laisvos, laimingos ir, atrodytų, feministinės šalies paradoksas gali būti paaiškinamas danų visuomenėje vyraujančia gerų intencijų kultūra: pastaba apie lytį, seksą, rasę negali būti laikoma įžeidžiama, jeigu ją išsakęs asmuo neturėjo minties ką nors įžeisti, pasakyti ką nors seksistinio, rasistiško ir panašiai. Ir žinote tą posakį „dėl teorijos mums viskas OK, tik praktika šlubuoja“, – danų lyčių lygybė nešlubčioja ir nesiblaško į kraštutinumus.
Gal jie atrado tą vidurio kelią, kurio taip ilgiuosi? Tai padaryti jiems buvo lengviau nei kitoms tautoms ne tik dėl to, kad lyčių lygybė jų krašte nebėra opus klausimas. Jie iš esmės nėra agresyvi, ekstremali tauta, taikumas – jų visuomenės kultūros dalis. Danai su savo „hygge“ nemėgsta radikalizmo, ekscentriškų išsišokimų. Todėl nenori būti priskirti ketvirtosios kartos feminizmui ar „laisvai kraujuojančiųjų“ judėjimui, paliekančiam menstruacijų kraujo pėdsakus (nes matote, juk higieniniai tamponai yra patriarchato išradimas, kad moterys prievartautų pačios save).
Danijos visuomenė labai bijo „krænkelseskultur“ – įžeidimo ar smurto kultūros oponento retorikoje. O elegantiška ir lygiavertė diskusija visuomet reikalinga. To ir mokykimės.