Erika Umbrasaitė – rožinė solidarumo grandinė

Mėnesio pradžioje kukliai paminiu tą tikrąjį, kai pirmą kartą išlindusi iš jaukaus mamos kūno šiaip ne taip pramerkiau akis, įkvėpiau oro ir surikau: „O Dieve, (na, gal ir ne taip gražiai pasakiau, gal nusikeikiau, nepamenu), kaip čia šalta tame naujame pasaulyje, tikiuosi, ateityje bus geriau.“

Bent moliūgų pyrago gabalėliu ir arbata kasmet paminiu spalio 18-ąją, kurią vadinu antruoju gimtadieniu. Tą dieną lygiai prieš trylika metų vienas geras ir įtarus daktaras nepatikėjo kitų dviejų profesijos brolių guodžiančiomis nepiktybinėmis diagnozėmis, o pasikliaudamas savo intuicija ėmė ir atrado man labai labai ankstyvą, bet agresyvų krūties vėžį. Ką tik buvau užpūtusi 35 žvakutes ir mirtis nebuvo įtraukta į mano gimtadienio „wish list“.

Taigi, jeigu ne daktaras Saulius Bružas ir jo stebuklinga intuicija, žvakutės greičiausiai jau degtų ne ant prabangaus torčiuko, o ant kuklaus mano kapelio.

Kita vertus, jeigu ne vėžys, greičiausiai nebūčiau atsimerkusi ir išmokusi gyventi. Nebūčiau sudėjusi savo vėžio į „Vienos krūties istoriją“. Ir net galbūt nebūčiau turėjusi drąsos viską mesti, išvažiuoti į Prancūziją, auginti avis, įkurti ten galeriją ir pradėti rašyti knygas. Nebūčiau išmąsčiusi, kad reikia gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo – ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus. Suvokti, kad gyvenimo prasmės išvis nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys iš trumpų laimių ir, deja, ilgesnių arba tiesiog ilgiau įsimenančių nelaimių karoliukų. Gyventi – tai ir yra prasmė. Kitas klausimas – kaip? Bet čia jau – menas gyventi, kurio kiekvienas mokomės.

Savo laikinumo suvokimas labai padeda gyventi. Nes supranti, kiek daug dar nepatirta, nepamatyta, nepadaryta, neišmylėta, o laikas tiksi tiksi tiksi. Kiek man dar liko venecijų? Nežinau ir nenoriu žinoti. Tiesiog kiekvieną rudenį nors porai dienų pabėgu su savo meile nuo visų į Veneciją.

Ir kasmet stebiu tą patį ritualą, kuris kažkiek susijęs ir su manimi, ir su mumis visomis, moterimis... Ankstyvą rytą dar vis tuščioje San Marko aikštėje Venecijos globėjo liūto ramybę drumsčia tik vienas kitas kiras ar apsimiegojęs balandis. Jiems antrina skardžiabalsiai italų darbininkai, keičiantys visus aikštės žibintų stiklus į rožinius – jie tarsi kokie herojai žibintų sargai iš „Mažojo princo“.

Taip Venecija ruošiasi rožiniam spaliui – kovos prieš krūties vėžį ir solidarumo su moterimis mėnesiui.

Ir stebint šį gražų ritualą man į galvą lenda vis dėlto ne liūdnos mintys, o vienos juvelyrės iš Izraelio žodžiai, ištapyti jos studijoje priešais darbo stalą: „Būk laiminga. Būk sveika. Valgyk skanų maistą. Būk įsimylėjusi.“ Pridurčiau, būk įsimylėjusi viską – gyvenimą, vyrą, katę, o labiausiai – save. Džiaukis savo kūnu tokiu, koks jis yra. Ir būtent tokia eiliškumo tvarka, kokia man atrodo visiškai prasminga. To ir linkiu mums, moterims, – būkime laimingos ir sveikos, džiaukimės gyvenimu. Kad ir kokį išbandymą jis mums pamėtėtų, žiūrėkime į pasaulį pro rožinius akinius.

Ir kadangi už lango spalis, rožinis spalis, raginu visas moteris imtis iniciatyvos ir jungtis į neformalią Rožinę solidarumo grandinę, kuriai nereikia nei skambių lozungų, nei plakatų, nei pinigų, nei garsių vardų. Reikia tik noro ir laisvo pusvalandžio, na, dar lašelio moteriško solidarumo. Šį nuostabų spalį imkimės iniciatyvos, pakvieskime puodelio arbatos savo draugę, sesę, mamą, bendradarbę. Ir lyg tarp kitko pasiūlykime: „O ką, jeigu mes užsirašytume vizitui pas mamologą ir pasitikrintume savo gražiąsias krūtis, ką manai? Dviese juk drąsiau.“ Ir eikite dviese, lydėkite viena kitą, būkite kartu. Ir jei prireiks, kartu pasitikite neišvengiamą likimą, nors greičiausiai – viskas bus gerai.

Nes laiku ištartas žodis ar paraginimas, laiku apčiuoptas priešas krūtyje gali jums padovanoti dar daug daug gimtadienių ir nuostabių spalio rytų Venecijoje su mylimuoju.

#RozineSolidarumoGrandine #PinkRibbon #VienosKrutiesIstorija #DvieseDrasiau