Erika Vitulskienė: negaliu visą laiką bėgti tik paskui Merūną
„Įdomus jausmas... Dar truputį nerandu vietos po saule. Kažkokia vidinė tuštuma... trūkumas adrenalino, veiklos, kuri buvo užvaldžiusi mane daug mėnesių“, – prisipažįsta Erika Vitulskienė (23). Pasibaigus šokių projektui „Kviečiu šokti“, kur užėmė penktąją vietą, Erika neslepia, kad grįžti į kasdienį gyvenimą, kur vėl reikės pasinerti į mokslus ir padėti vyrui dainininkui Merūnui Vitulskiui (28) organizuoti savo koncertus, nelengva.
Kodėl per finalą tu vienintelė ašaras liejai upeliais?
Viena vertus, iš džiaugsmo, kad pasiekėme finalą – mes padarėme savo! Juk visiškai nesitikėjau taip toli nueiti. Maniau, jeigu ne pirma krisiu, tai trečia – tikrai. O dabar – toks pasiekimas! Man jis tikrai nerealus, nes niekada anksčiau nesu šokusi, net nesu buvusi scenoje. Kita vertus, verkiau ir iš liūdesio, kad viskas jau baigėsi. Man šokti labai patiko. Kai ašaros pasipylė ir niekaip negalėjau jų sulaikyti, taip ir maniau, kad visi klausinės, kodėl verkiau. Tikrai ne dėl to, kad nelaimėjome pirmos, antros ar trečios vietos. Aš šitame projekte laimėjau daugiau nei kokią nors konkrečią vietą. Sutikau nuostabių žmonių, gavau tokios patirties, kokios niekada neturėjau, pažinau save apimtą streso, pamačiau, kaip sugebu išsisukti suklydusi. Pažinau save taip gerai, kaip niekada anksčiau.
Daug kas tavo pasiekimus šokių projekte pavadintų geriausiu tramplinu į televiziją ir geidžiamą pramogų pasaulį. Gal tu irgi žadi tokios galimybės nepaleisti iš rankų?
Oi, ne! Aš nenoriu. „Gal į kokį projektą eisi? Ar laidos vesti?“ – daug kas dabar klausia. Tikrai ne. Jeigu mane pakviestų į antrą šokių projektą, tikrai sutikčiau daug negalvodama. Bet į jokius kitus dainų ar realybės projektus eiti nežadu. Tegu mūsų šeimoje vienas būna dainuojantis, o kitas – šokantis.
Tie sportinių šokių atributai – blizgančios suknelės, aukštakulniai, plastika, net specifiniai judesiai – tikrai turėjo padaryti įtaką. Net ir svorio nemažai numetei. Jauti šokių poveikį kasdieniame gyvenime?
Numestų kilogramų tikrai nevertinu kaip pagrindinio projekto pasiekimo. Man svarbiau – gauta patirtis ir savęs pažinimas. Jeigu turite omenyje, kad šokiai mane turėjo išjudinti ir paskatinti sportuoti, tai aš ir taip visada sportavau. Didelių perversmų spintoje taip pat daryti nežadu.
Kad šokiai įtakos turės, net neabejoju. Tik kol kas sunku įvardyti kokios. Dabar žinau tik viena: tikrai ir toliau šoksiu.
Jau kalbama, kad būsi Merūno vadybininkė?
Nebūsiu, nesu ir neplanuoju ja būti. Tiesiog Merūnas fiziškai nespėja, nesusitvarko, todėl normalu, kad jam padedu, nes esu žmona. Kaip artimiausias žmogus pirma bėgu į pagalbą. Be to, man visai nesunku. Vėlgi – įdomi, naudinga patirtis. Žinau, kad jeigu man taip būtų, Merūnas lygiai taip pat padėtų.
Kokia ta pagalba?
Nuo jo koncertų grafiko sudarymo iki derybų ir darbų planavimo. Noriu, kad jis kuo mažiau suktų galvą dėl organizacinių rūpesčių ir kad kuo daugiau laiko, dėmesio galėtų skirti kūrybai, dainavimui. Jis – menininkas. O mano tikslas – kad jis kiek įmanoma geriau galėtų dirbti savo darbą.
Kodėl nenorite tapti tikra vyro vadybininke? Kas čia blogo būtų?
Faktas tas, kad ateis laikas, kai Merūnas dirbs savo darbą, o aš imsiuosi tos veiklos, kurios noriu, kuri mane vilioja. Manau, turime dirbti atskirai, kad vienas kitam nenusibostume. Šeimoje kartu, darbe kartu, visur kartu... Mane toks gyvenimo būdas šiek tiek baugina. Dvidešimt keturios valandos per parą, manau, yra didelė rizika šeimai.
Dainininkų vadybininkės darbas tau visai neįdomus?
Įdomus, nes aš juk ir mokausi vadybos, tik kitos srities. Marketingas man įdomesnis. Ir negaliu pasakyti, kad su Merūnu būtų sunku dirbti, – tikrai ne. Tiesiog nesinori, kad darbo santykiai imtų kenkti šeimyniniams reikalams. Niekam nereikia, kad pykčiai dėl darbo persikeltų į šeimą, į namus. Pažįstamų patirtis sako tą patį: negerai su mylimu žmogumi būti ir darbe, ir namuose.
Pamenu, esi sakiusi, kad baisiausia būtų važiuoti paskui vyrą į užsienį, kur jam siūlo gerus darbus, ir būti tiesiog žmona. Kol šokai projekte, turėjai svarų argumentą, kodėl negali su Merūnu važiuoti. Kaip bus dabar?
Merūnas irgi puikiai supranta, kad mes turime vienas kitą, bet taip pat turime ir savo atskirus gyvenimus, planų, svajonių, kurias norisi realizuoti. Aš negaliu visą laiką bėgti tik paskui Merūną. Be to, jis pats dar gyvena viena koja Lietuvoje, kita – užsienyje.
Šeimai rizikingas yra ir gyvenimo būdas per atstumą.
Visko būna. Jeigu mums kils tokia problema, bandysime spręsti. Tikrai visko lengvai pasroviui nepaleisime, nes už viską gyvenime reikia kovoti.
Taip, Merūnas planuoja ilgesniam laikui išvažiuoti, bet kol to dar neįvyko, iš anksto nenorime kalbėti. Kai išvažiuos, pabus, grįš, tada ir papasakosime, smagu buvo ar nelabai. O man – mokslai, bakalauro darbą reikia parašyti. Ir šiaip dar šiokių tokių planų turiu...
Skamba kaip rimtas vaikų planavimas...
Ne, su vaikais tie planai dar nieko bendro neturi (juokiasi).