Gydytoja Erika Žėkaitė-Vaišnienė: Dovana vaikui – šautuvas. Blogai ar nieko tokio?
Artėjant šventėms daugelio galvose zvimbia mintis „ką dovanoti vaikams“? Aš, dviejų berniukų mama, visada viliuosi, kad jie norės knygų (cha cha), kokio nors inžinerinio konstruktoriaus ar kito lavinančio užsiėmimo. Tačiau, noriu aš to ar ne, visada vaikų troškimų sąraše nuskamba tas, kokiu nors mandru pavadinimu, šautuvas. Nors šiandieniniame, siaubingai liūdname kontekste, tas šautuvas nebeskamba taip blogai.
Visi plastikiniai niekalai (aš taip dažnai vadinu žaislus, kurie užima daug vietos namuose, su jais retai žaidžiama arba žaidimas visada pasibaigia ašaromis) iškeliauja į konteinerį, bet štai tuoj – kokia nors šventė/gimtadienis/Kalėdos – ir vėl mes apsiginklavę iki dantų.
Įdomu tai, kad net ir atimant, ribojant, slepiant žaislinius ginklus – vaikai pradeda „šaudyti“ pirštais, rašikliais, kočėlais ar bet kuo kitu. Vaikai gali sugalvoti „karą“ net su kečupo pakuote.
Iš kur tas nenumaldomas noras kariauti? Kodėl mes nuo to „nepagyjame“? O gal čia taip ir turi būti? Gal iš prigimties esame medžiotojai, atsakingi už maisto parnešimą šeimai?
Ir ką daryti, jei vaikas tuo žaisliniu, bet labai tikrovišku ginklu, taikosi į mus?
Vokietijos vaikų ir paauglių analitinių psichoterapeutų asociacijos (VAKJP) pirmininkė Bettina Meisel teigia: „Jei žaidimas nėra niūrus, emocijos nėra aštrios, o viskas laisva ir lengva, tuomet apsimestiniuose šaudymo žaidimuose